Pavasaris paukščių rojuje

Autorius REMIGIJUS BARAUSKAS

„Žiūrėkite, ten saloje du žvejai tupi“, – juokaudamas į du jūrinius erelius rodo gamtos gidas ir fotografas Borisas Belchevas (Boris Belchev), pastebėjęs juos tupinčius ant sausumos kauburėlio užlietose pievose Šilutės rajone, vos pravažiavus Žalgirių mišką. Pažvelgiu per žiūronus ir auštančio ryto rūko miglose iš arti matau du didingus paukščius – tikrus pamario krašto sparnuočių karalius.

„Ten toliau dar du ereliai“, – parodo Borisas ant to paties kauburėlio šiek tiek atokiau grobio besidairančius dar porą jūrinių erelių. 4 ereliai vienoje vietoje! Pradedančiajam paukščių stebėtojui – tai išties įsimintina akimirka. Bet ornitologus ir paukščių žinovus nestebina erelių ir kitų sparnuočių gausa Nemuno deltoje. Rusnėje gyvenantis gamtos gidas ir fotografas Borisas pasakojo, kad yra buvę, kai vienoje vietoje susirinko net 15 jūrinių erelių.

Unikali vieta

Nemuno delta neatsitiktinai vadinama paukščių ir ornitologų rojumi. Iš 406 Lietuvoje registruotų paukščių rūšių Nemuno deltoje ir jos apylinkėse aptikta apie 330 rūšių. Apie 200 rūšių šioje teritorijoje peri, tarp jų – net 21 nykstanti paukščių rūšis.

Sparnuočių gausa ir įvairovė, čia perinčios nykstančios paukščių rūšys bei per šią teritoriją vykstanti pavasarinė ir rudeninė paukščių migracija lėmė, kad net keletas Nemuno deltos regiono teritorijų paskelbtos saugomomis. Bene didžiausia jų yra Nemuno deltos regioninis parkas.

Išskirtinis šios teritorijos reiškinys – pavasariniai potvyniai, kai patvinęs Nemunas užlieja kelių dešimčių tūkstančių hektarų plotą. Visą pavasarį besilaikantis vanduo leidžia Nemuno deltoje ilsėtis migruojantiems vandens paukščiams – šimtatūkstantiniams žąsų, ančių būriams – ir kitiems sparnuočiams.

Todėl Nemuno delta yra įtraukta į tarptautinės reikšmės šlapynių sąrašą, nes dėl žmogaus veiklos tokių gamtai svarbių šlapynių, be Nemuno deltos, Europoje yra likusios vos dvi: Dunojaus delta Rumunijoje ir Donjanos šlapžemių kompleksas Ispanijoje. Dėl migruojančių paukščių gausos ir įvairovės bei retų perinčių rūšių didžioji Nemuno deltos parko dalis 2004 m. buvo įtraukta į tarptautinį saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“.

„Paukščių mylėtojams Nemuno delta vienareikšmiškai yra svarbiausia teritorija Lietuvoje. Sakoma, kai numiršta paukščių stebėtojas, jis nori keliauti ne į rojų, o į deltą, nes čia tikrai stebuklinga vieta. Čia ant kiekvieno kampo aibė skirtingų sparnuočių, ypač pavasarį, per potvynį“, – sako Marius Karlonas, „Ornitostogų“ ekoturizmo įmonės įkūrėjas, gamtos gidas ir knygų apie paukščius autorius.

Sparčiai populiarėjantis hobis

Pasak Mariaus, paukščių stebėjimas kartais vadinamas sočių žmonių hobiu. Paukščių stebėjimas ne kaip ornitologijos mokslas, o hobis atsirado Didžiojoje Britanijoje prieš šimtą metų ir šiuo metu yra paplitęs visoje Vakarų Europoje, JAV, Japonijoje ir kitose išsivysčiusiose šalyse. Vien Didžiosios Britanijos Karališkoji paukščių apsaugos draugija vienija 1,2 mln. narių.

Gerėjant Lietuvos ekonominei situacijai ir augant žmonių pragyvenimo lygiui bei gamtosauginiam sąmoningumui, pastaraisiais metais šis laisvalaikio praleidimo būdas, kada žmonės važiuoja į gamtą ir stebi paukščius, išpopuliarėjo ir mūsų šalyje. „Lietuvoje visada buvo puikių ornitologų, kurie tyrinėjo paukščius, bet žmonių, kuriems tai būtų hobis, buvo labai mažai. Prieš 20 metų, kai pradėjau stebėti paukščius, Lietuvoje paukščių stebėtojų buvo gal kelios dešimtys, o dabar vien tik Lietuvos ornitologų draugijos sukurta grupė feisbuke vienija daugiau kaip 36 tūkst. narių“, – pasakoja M. Karlonas, su bendraminčiais organizuojantis paukščių stebėjimo turus, tarp jų – į Nemuno deltą.

Paukščių stebėtojų yra įvairių – ir tiesiog gamtą mylinčių žmonių, ir vadinamųjų „listerių“, kurie pildo per gyvenimą matytų paukščių sąrašą. Jie vyksta į specifines vietas ir net kitas šalis, kad pamatytų dar neregėtų sparnuočių. Todėl į Lietuvą stebėti paukščių atvyksta ir užsieniečių, nors dėl karo baimės pastaruoju metu jų sumažėjo perpus.

Sparnuočiams suteikiama „pilietybė“

Stebėti migruojančių paukščių balandžio pradžioje į Nemuno deltą buvo nuvykusi ir „National Geographic Lietuva“ komanda. Norėdami būti užtikrinti, kad kliūtimi netaps sunkiai pravažiuojamas ar užlietas kelias, keliavome nauju universaliu visureigiu „Defender“. Dėl naujoviškų kamerų technologijų ir kitų naujausių britų inžinierių sukurtų sistemų, važiuodamas šiuo automobiliu jautiesi labai patogiai ir patikimai tiek autostradoje, tiek ten, kur kitas automobilis nepravažiuotų. „Defender“ galimybės tiesiog įspūdingos – juo gali įveikti net vandens kliūtis ar važiuoti beveik iki metro apsemtu keliu. Ekrane matai, kokiame gylyje važiuoja automobilis ir kiek dar liko iki leistinos vandens ribos.

Pirmiausia užsukome į Ventės rago ornitologijos stotį, kur paukščių migravimo tyrimams žieduojami paukščiai. Prie didžiausios pasaulyje paukščių gaudyklės nuo ankstyvo ryto jau darbavosi ornitologijos stoties vedėjas Vytautas Jusys ir jo pagalbininkė, Vytauto Didžiojo universiteto studentė, Gabrielė Šlušnytė. Palaukęs, kol į didžiąją gaudyklę įskrenda paukščių būrelis, Vytautas mojuodamas rankomis ir kepure suveja paukščius į siauriausią gaudyklės dalį, iš kurios jie nebegali išskristi. Tada per angą ima po vieną paukštelį ir deda į stalčių primenančią dėžę, iš viršaus aptemptą tinklu. Nusinešę į namelį ornitologijos stoties darbuotojai užrašo, kokia kiekvieno paukščio rūšis, taip pat kitus duomenis ir suteikia sparnuočiams „Lietuvos pilietybę“ – ant kojos uždeda ir ranka ar nedidelėmis replėmis (priklausomai nuo paukščio dydžio) užspaudžia Ventės rago ornitologijos stotiesžiedą.

„Šis alksninukas – Vokietijos pilietis“, – juokavo V. Jusys, pamatęs, kad vienas pagautas paukštelis jau turi Vokietijos ornitologijos stotyje uždėtą žiedą. Taip mokslininkai sužino, kur ir kada paukščiai migruoja.

Tą dieną, kai lankėmės Ventės rago ornitologijos stotyje, čia buvo sužieduoti 803 paukščiai. Daugiausia – alksninukai, taip pat paprastieji čimčiakai, šiauriniai kikiliai, liepsnelės, svilikai, pilkosios pečialindos, žaliukės, nendrinės startos, papuolė ir kukutis, mažasis čimčiakas, didžioji zylė.

Ornitologijos stoties vedėjas sakė, kad mums pasisekė, nes tą dieną sparnuočių buvo sugauta palyginti daug – ankstesnėmis dienomis pavykdavo sužieduoti vos po kelis ar keliasdešimt. Kiek paukščių papuola į ornitologų tinklus, labai priklauso nuo oro, vėjo krypties, metų laiko. „Daugiausia sparnuočių sužieduojame rugsėjį ir spalį. Rudenį būna dienų, kai per dieną pagauname daugiau paukščių nei per visą pavasarį. Rekordas – 7500 per dieną“, – teigia V. Jusys.

Daugiausia čia sužieduojama mažųjų sparnuočių, bet į gaudyklę yra papuolęs ir kormoranas, didysis baltasis garnys, vištvanagis, suopis ir net didysis erelis rėksnys.

Kur pamatyti erelį?

Pamatyti erelį Nemuno deltoje nėra stebuklas, labiau įprastas dalykas. „Vakar važinėjau po Nemuno deltą ir mačiau 18 jūrinių erelių bei vieną suopį. Yra vietų, kur 10–15 km spinduliu suskaičiuosi gal kokį 50 jūrinių erelių lizdų“, – pasakoja V. Jusys.

Tuo įsitikinome ir mes, važinėję bei paukščius stebėję Nemuno deltoje. Per dvi dienas vien jūrinių erelių matėme ne vieną dešimtį – ir prie Kintų, ir prie Sausgalvių kaimo, ir Rusnės saloje, ir kitose vietose. Apsemtose pievose ir kituose vandens telkiniuose bei šalia jų, kur ilsisi ir maitinasi tūkstančiai ančių, žąsų ir kitų sparnuočių, grobio paprastai tyko plėšrieji paukščiai. Tereikia ramiai ir atidžiai stebėti.

Žiūronai, programėlė ir „Defender“

Kadangi paukščiai aktyviausi būna 2–3 val. po saulėtekio, gamtos gidai pataria, jei norite pamatyti daug paukščių, geriausia juos stebėti anksti ryte.

Norintiems savarankiškai pradėti stebėti paukščius „Ornitostogų“ įkūrėjas M. Karlonas pirmiausia rekomenduoja įsigyti knygą – paukščių pažinimo vadovą ar atsisiųsti paukščių atpažinimo programėlę. Vienos populiariausių programėlių – „Merlin Bird ID“, kuri paukščius akimirksniu atpažįsta pagal nuotraukas ir giesmes, ar „BirdNET“, kuri paukščių rūšis nustato pagal išmaniuoju telefonu įrašytą garsą. Paukščių stebėjimui taip pat rekomenduojama turėti 8 arba 10 kartų artinimo žiūronus ir fotoaparatą, kad galėtumėte nepažįstamą paukštį nusifotografuoti ir vėliau pagal nuotrauką nustatyti, ką stebėjote.

„Turint šiuos pagrindinius įrankius – knygą, žiūronus, fotoaparatą, programėlę – ir prisijungus prie paukščių mylėtojų bendruomenės, bent kartą pakeliavus su profesionalais – ornitologais, gamtos gidais, atsivers visai kitas paukščių stebėjimo pasaulis“, – tikina M. Karlonas.

Nemuno deltoje stebėję paukščius įsitikinome, kad pasiekti tikslą padeda ir patikimas, itin pravažus ir lengvai valdomas „Defender“ automobilis, nes po ledonešio nemažai per potvynį užlietų pamario kelių kitoms mašinoms buvo sunkiai pravažiuojami. Be to, iš „Defender“ labai patogu stebėti paukščius, nes sėdi aukštai – vaizdo neužstoja pakelės krūmai ar nendrės. Atrodo, kad šis automobilis tiesiog sukurtas tobuloms išvykoms į gamtą.

Gamtos svečiai

Stebint paukščius svarbu netrikdyti jų gyvenimo. „Jūs turite įsivaizduoti, kad esate svečiuose pas nepažįstamus žmones. Taip pat reikia elgtis ir gamtoje – netriukšmauti ir laikytis paukščių taisyklių“, – sako gamtos gidas B. Belchevas.

Paukščius tyliai stebime iš toli per žiūronus ir monoklį. „Nebandome privažiuoti prie pat, kad neišbaidytume. Išlipdami iš mašinos netrenkiame durelių ir stebime paukščių elgseną. Pavyzdžiui, jei žąsys iškelia galvą, reikia sustoti ir palaukti. Jei nurimsta, galima bandyti šiek tiek arčiau privažiuoti. Iš paukščių elgsenos ir kūno kalbos gali suprasti, kada peržengi tolerancijos ribą, – pataria gamtos gidas Borisas, dažnai lydintis paukščių stebėtojus Nemuno deltoje. – Jei paukštis skleidžia nerimo signalus, reiškia, kad esate netoli lizdo, todėl turite kuo greičiau pasitraukti.“

Ką mums praneša paukščiai?

Tyrinėdami Nemuno deltą išvydome ne tik sparnuočių gausą ir įvairovę, bet ir nerimo signalus, kuriuos rodo pavasarį migruojantys paukščiai. Visi kalbinti ornitologai, gamtos gidai, Ventės rago ornitologijos stoties darbuotojai liudijo tą patį – klimato kaita keičia ir paukščių pasaulį. Nemažai sparnuočių šiemet parskrido beveik mėnesiu anksčiau nei įprastai, pavyzdžiui, vieversiai, gervės, žąsys.

„Iš visų gyvūnijos formų paukščiai laikomi geriausiais klimato kaitos indikatoriais, nes jie geba labai greitai keisti savo buvimo vietą. Jei kuriame nors regione jiems per karšta, jau už kelių valandų paukščiai gali atsidurti už 1000 km į Šiaurę. Klimato šiltėjimas labai gerai atsispindi paukščių paplitimo arealuose. Daugelis rūšių po truputį traukiasi į Šiaurę. Pavyzdžiui, iš Lietuvos per du dešimtmečius išnyko baltabruviai strazdai, dabar jų pietinio paplitimo riba – Latvijos Šiaurė“, – sako M. Karlonas.

Vienos paukščių rūšys nyksta Lietuvoje, kitos sparčiai ateina iš Pietų. „Dabar visi žino baltuosius garnius, kurie anksčiau buvo paplitę Pietų ir Centrinėje Europoje. Lietuvoje įprasti buvo pilkieji garniai, dabar baltųjų garnių netgi daugiau nei pilkųjų“, – dar vieną pavyzdį pateikė M. Karlonas, knygų apie paukščius autorius.

Tuo įsitikinome ir mes Rusnės saloje netoli Uostadvario stebėję didelę baltųjų garnių koloniją. Čia klega ir medžiuose peri apie 300 baltųjų garnių porų.

Partnerių remiamas turinys