Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis
Christine Dell‘amore
Fotografė Jen Guyton
Klasikinė safario akimirka: liūtas stovi prie ką tik sumedžioto grobio, aplink sliūkina galvas nudelbusios hienos. Iš pažiūros liūtas nugalabijo auką, o hienos laukia progos nugvelbti kąsnelį? Ne visai taip.
Biologas Hansas Krukas (Hans Kruuk), 1960 m. pradėjęs tyrinėti hienas Tanzanijoje, pastebėjo, kad joms lipdomas bailių maitėdų įvaizdis yra pramanytas. Jis nustatė, kad kai dėmėtosios hienos ir liūtai dalijasi skerdena, daugiau nei pusę atvejų auką sumedžioja hienos. Neseniai Kenijos mokslininkai išsiaiškino, kad Masajų Maroje hienos vidutiniškai du trečdalius ėdesio prasimano medžiodamos antilopes gnu, zebrus, buivolus ir kitas stambias aukas – dažniausiai tokia medžioklė grindžiama darniu bendradarbiavimu.
Dėmėtosios hienos gali medžioti ir pavieniui, bet bendradarbiaujant lengviau sučiupti didelį grobį, pavyzdžiui, suaugusią antilopę gnu, buivolą ar žirafą. Dauguma medžioklių trunka mažiau nei minutę. Medžiodamos hienos taiko įvairius metodus: pavyzdžiui, pasirenka silpniausią bandos narį, išnaudoja reljefą grobiui užklupti ar įvilioti į spąstus, zigzagais eina prieš vėją, kad užuostų pasislėpusio grobio kvapą. Pasakojimą apie hienų pasaulį, kuriame dominuoja patelės, rasite „National Geographic“ 2024 m. kovo numeryje.
