Autorė Emma Lira
Fotografas José Manuel Navia
Iliustratorius Fernando G. Baptista
Žvilgsnis į slaptą legendinę Alhambrą, kur beveik 300 metų viešpatavo paskutinė Ispanijos musulmonų karalystė.
Granados kalvą vainikuojanti Alhambra įkūnija Pirėnų pusiasalį valdžiusių musulmonų architektūros aukso amžių. Jos plikos sienos slepia dailų interjerą. XIV a. Komareso rūmus (jų bokštas nuotraukoje kairiausias), kaip ir kelerius kitus, paeiliui statė keli sultonai. Iškilūs rūmai (dešinėje) pastatyti vėliau krikščionių karaliui.
Iš jaukių erdvių atsiveria vaizdai į lauką. Gynybinis Belaisvės bokštas (kairėje), taip pavadintas dėl čia kalintos legendinės sultono mylimosios, buvo paverstas nedideliais rūmais. Jo sienas puošia arabiški užrašai – visos šios vietos puošybos elementas, – kuriuose apsakomas bokšto grožis. Krikščionių valdovai paliko savo pėdsaką pastatę rūmus karaliui. Jiems aptvėrus sodą, Lindarachos kiemas tapo uždaras, tarsi vienuolyno kieme.
Karalių menėje neseniai restauruotame paslaptingame XIV a. kūrinyje galbūt vaizduojami Granados sultonai arba teisėjų kolegija. Iš lazurito, hematito, cinoberio ir aukso pagamintais ryškiaspalviais pigmentais nutapytos scenos gotikinis stilius primena Italijos ir Prancūzijos menininkų kūrinius. Tų rūmų karalių menėje esama dar vieno ypatingo meno kūrinio, kuris po dviejų dešimtmečių pastangų neseniai vėl suspindo buvusia šlove.
Trijose tapytose scenose vaizduojamos žmonių figūros, kurios islamo menui nebūdingos. Tačiau tai ne vienintelė mįslė. Centriniame kupole įsitaisę prabangiais musulmoniškais drabužiais vilkintys 10 vyrų, regis, stebi erdvę apačioje. Pagal vieną teoriją tai 10 pirmųjų Nasridų valdovų (todėl ši patalpa taip ir pavadinta). Kituose dviejuose kūriniuose nutapyti viduramžių dvaro vaizdai, kuriuose krikščionių ir musulmonų riteriai medžioja, varžosi turnyre ir vaduoja mergeles.
„National Geographic“ 2023 m. gruodžio numeryje rasite ne tik šio unikalaus architektūros šedevro istoriją, bet ir detalų mūsų iliustratorių atkurtus karališkos oazės planus.