Autorius Neil Shea
Fotografė Katie Orlinsky
Tūkstantmečius per Šiaurės Ameriką migruoja milžiniškos šiaurinių elnių kaimenės. Tačiau šiandien jos mažėja, ir niekas nežino kodėl. Šiauriniuose Šiaurės Amerikos pakraščiuose nuo seno klajoja dešimtys tundrinių šiaurinių elnių kaimenių.
Kai kurių bandų migracinės kelionės yra tolimiausios iš visų sausumos žinduolių – matuojant tiesia linija kai kurie šiauriniai elniai per metus įveikia apie 1350 km. Tačiau pastaruoju metu dėl kažkokių priežasčių, kurias mokslininkai dar tik bando išsiaiškinti, šių gyvūnų sparčiai mažėja. Vakarinė Arktinė ir Batersto kaimenės, šiandien sudarančios 15 proc. visų migruojančių tundrinių šiaurinių elnių, jau kelis dešimtmečius mažėja.
Tuo metu Dygliuočių kaimenė ilgą laiką atrodė stabili. Jos buveinėse mažiau plėtojama kasyba, daugiau galimybių apsisaugoti ir rasti maisto. Sezoninės Batersto kaimenes kelionės vis labiau trikdo pramonės plėtra, pavyzdžiui, kasybos keliai. Įtakos taip pat turi šiltėjantis klimatas: stiprėja audros, daugėja vabzdžių, į šiaurę kasmet vis anksčiau juda kitų rūšių gyvūnai, įskaitant plėšrūnus. Jauniklių vedimo vietose vilkai, lokiai ir ereliai medžioja vertingus baltymų šaltinius. Vienas vilkas per metus gali suėsti iki 30 šiaurinių elnių.
Žvelgiant į kitus tolimojoje šiaurėje vykstančius pokyčius – vis labiau žaliuojančią tundrą, tirpstantį jūrinį ledą, miškų gaisrus – Batersto kaimenė priminė demencijos simptomą, kai kraštovaizdis praranda eilinę savo tapatybės dalį. Ar ši liga plis toliau? Ar permainos negrįžtamos? Ar negalavimą galima pagydyti? Visą pasakojimą skaitykite „National Geographic“ 2023 m. gruodžio numeryje.