Ir kaip nesižavėti?

Autorė Cyntia Gorney

Fotografai Ralph Pace ir Kilii Yuyan

Jūrinė ūdra nr.820 buvo prispaudusi surauktą snukį prie transportavimo narvo grotelių ir inkštė,kaip jūrinės ūdros paprastai elgiasi panikuodamos, piktindamosi ar šaukdamosi giminaičių.

(Tas garsas primena kiro klyksmą, tik šaižesnį.) Ji buvo tamsių akių, tamsiai rudo kailio ir pilve turėjo implantuotą radijo siųstuvą.

Šią 16 mėnesių jūrinių ūdrų paauglę baugūs įvykiai persekiojo didžiąją gyvenimo dalį. Ji vos gimusi liko be motinos ir buvo gelbėtojų įkelta į sunkvežimį. Juodai apsirengę žmonės ją maitino iš buteliuko, o pakaitinė jūrinių ūdrų motina ją augino baseine po atviru dangumi. Nr. 820 buvo nedidelis ilgo ekologinio eksperimento sraigtelis – savotiško atpirkimo už daugiau nei prieš šimtmetį įvykdytas šios rūšies žudynes.

Kadaise jos buvo kone visiškai išnykusios. Ši žiauri ekologinė drama prasidėjo XVII a., kai Aleutų salas tyrinėję rusų jūreiviai iš Ramiojo vandenyno pakrančių čiabuvių sužinojo, kad jūrinės ūdros nuo šalčio saugosi storiausiu ir vešliausiu pasaulyje kailiu. Pakrančių gyventojai irgi vertino šiuos kailiukus, bet medžiojo taip, kad ūdros neišnyktų. Atvykėliai tokia išmintimi nepasižymėjo. Iki 1911 m., kai pagal sutartį buvo apribota tarptautinė prekyba ruonių ir jūrinių ūdrų kailiais, iš jūrinių ūdrų populiacijos, kadaise apėmusios visas Ramiojo vandenyno pakrantes, liko vos kelios negausios grupelės – apie 150–300 tūkst. nuo Kalifornijos pusiasalio Meksikoje iki šiaurinių salų prie Aliaskos, Rusijos ir Japonijos.

Dabar žmonės vėl kišasi į vandenis prie Šiaurės Amerikos, bet šįsyk – norėdami padėti jūrinėms ūdroms išlikti ir vėl paplisti. Kaip joms sekasi?

Visą straipsnį rasite „National Geographic“ vasario numeryje.