Naujoviška senatvė

Autorė Sarah Lubman

Fotografė Noriko Hayashi

Apniukusį šeštadienio rytą Ivasėje – mieguistame uosto rajone Tojamos įlankos pakraštyje didžiausioje Japonijos saloje – iki sutartos valandos gatvėse tuščia.

Ivasė ištuštėjo. Jaunimas išvyko, o čia vis dar likę gyventojai sensta. Jau kelis dešimtmečius mažėjant gimstamumui, tokie pokyčiai vyksta visoje Japonijoje. 2010 m. šalies gyventojų skaičius pasiekė viršūnę – 128 mln. Dabar gyventojų mažiau nei 125 mln. ir prognozuojama, kad dar keturis dešimtmečius jų mažės. Tačiau japonai gyvena ilgiau – moterys vidutiniškai 87,6 metus, vyrai – 81,5 metų. Išskyrus mažytę Monako Kunigaikštystę, Japonijos gyventojai dabar seniausi pasaulyje.

Kad ir kokie rūstūs, skaičiai neatskleidžia, kokie gilūs šie demografiniai pokyčiai. Vis neproporcingesnis didėjančio senjorų ir mažėjančio jaunuolių skaičiaus santykis jau keičia kiekvieną gyvenimo Japonijoje aspektą – nuo fizinio vaizdo iki socialinės politikos, nuo verslo strategijų iki darbo rinkos, nuo viešųjų erdvių iki privačių namų. Japonija tampa šalimi, kurioje vyrauja senoliai ir kuri pritaikoma jiems.

Daug slaugos namų išbando technologijas, kurios sumažintų darbuotojų poreikį. Robotai gali praversti, ir Japonijos vyriausybė subsidijuoja jų naudojimą. Stojus nakčiai, slaugos namuose „Active Biwa“ netoli Kioto esančiame Ocu mieste patruliuojantis robotas tyliai pravėręs kiekvieno kambario duris tikrina, kaip laikosi gyventojai. Aptikęs ką nors neįprasto, siunčia vaizdus, kad įspėtų slaugytojus.

Palyginti su kitų pramoninių šalių gyventojais, japonai gauna gerokai daugiau išmokų, nei sumoka mokesčiais ar įmokomis. Pagal programą subsidijuojama 70–100 % pagyvenusių žmonių slaugos išlaidų, atsižvelgiant į pajamas. Iki 2000 m., kai pradėjo veikti ši sistema, ligoti senoliai iki mirties gulėdavo ligoninėse. Dabar jie paprastai miršta namuose.

Visą pasakojimą skaitykite „National Geographic“ vasario numeryje.