Didžiausių pasaulyje bangų šešėlyje įsikūręs Nazarė kaimelis atsidūrė globalizacijos ir tradicijų sankirtoje
Teksto ir nuotraukų autorė Gabija Steponėnaitė
Dar prieš dešimtmetį Nazarės kaimelio pakrantėse susiformuojančios didžiausios pasaulyje bangos vietos gyventojams kėlė daugiau baimės nei susižavėjimo. Kol jų neatrado banglentininkai. Nors šis žvejų kaimelis Portugalijoje visada garsėjo plačiu paplūdimiu, žuvies patiekalais ir stebuklinga Švenčiausiosios Mergelės statula, būtent sportininkai, nusiteikę paerzinti likimą ir įveikti didžiąsias bangas, pavertė Nazarę pasaulinio garso turistine vietove.
Apgaulingai idiliškas žvejų gyvenimas didžiųjų bangų šešėlyje
Tai vienas gražiausių portugališkosios Sidabrinės pakrantės kaimelių, įsikūręs per šimtą kilometrų į šiaurę nuo sostinės Lisabonos. Balti nameliai su mėlyna ar geltona spalva dažytomis langinėmis rikiuojasi uolėtų skardžių supamoje pusmėnulio formos įlankoje. Vėjyje linguoja jūrinės pušys ir eukaliptai, o ant uolų raudonai žydi plačialapiai alavijai.
Idiliška žvejų gyvenvietė, jos gamta ir draugiški, svetingi žmonės žavėjo ir eilinius portugalus, ir Holivudo žvaigždes, ir prancūzų intelektualus, ir menininkus bei aristokratus. 1957 metais Nazarėje lankėsi Jungtinės Karalystės karalienė Elžbieta II, o gražioji Holivudo aktorė Grace Kelly čia viešėjo 1954 metais. Penktąjį dešimtmetį Nazarės kasdienybę fiksavo garsiausi pasaulio fotografai: Henri Cartier-Bresson, Edouard Boubat, Jean Dieuzaide ir Stanley Kubrick. Čia filmuotos kelios kino juostos, pavyzdžiui, „Maria do Mar“ (1930) ir „Nazarė“ (1952).
Kaimelį, kuriame gyvena apie 15 000 žmonių, sudaro trys rajonai, pasižymintys savitais bruožus: seniausias yra Sitio, centre, ant kalvų – – Pereideiros, o įlankoje, prie pat jūros – naujausias Nazarės rajonas Praia. Pakrantėje Nazarės žvejams tapo saugu gyventi tik XIX amžiuje, kai sumažėjus Maroko, Alžyro, ir Danijos piratų antpuoliai.
Praia paplūdimyje, dar prieš keletą dešimtmečių spalvingus Nazarė žvejų laivus po žūklės į krantą ištempdavo jaučiai. Moterys žuvis išdorodavo ir paruošdavo džiovinti čia pat paplūdimyje arba, užsikėlusios ant galvų pintus krepšius, siauromis kaimelio gatvelėmis nešdavo parduoti į turgų. Jūra visada buvo Nazarės kaimelio žmonių gyvenimo dalis, ir net daugelio jų pavardės – žuvų pavadinimai.
Dabar tradiciniai zveju laiveliai isrikiuoti muziejuje po atviru dangumi. Nuotr. G.Steponėnaitės
1983 metais, siekiant palengvinti ir modernizuoti žvejų darbą, pietiniame Nazarės paplūdimio krašte pastatytas nedidelis uostas. Dirbantys žvejai, džiūstantys tinklai ir spalvoti jų laiveliai iš paplūdimio pasitraukė į saugesnį, bet nuošalesnį uostą, o paplūdimys atiteko saule besimėgaujantiems poilsiautojams.
Dabar Praia yra Nazarės centras, čia promenadoje veikia restoranai, ledainės, kavinukės ir suvenyrų parduotuvėlės. Neseną praeitį mena muziejuje po atviru dangumi išrikiuoti tradiciniai laivai, o saulėje, ant tvarkingai eilėmis surikiuotų rėmų, džiūsta žuvys, dominančios ne vien vietos šeimininkes, bet ir turistus.
Tiesios, obuolio dydžio baltomis plytelėmis grįstos kaimelio gavės neklaidžios, nes viename gale visada matosi mėlynuojantis vandenynas. Po langais plevėsuoja skalbiniai, prie laiptų murkia katės, o pro langus sklinda čirškinamos žuvies kvapai. Virš kiekvieno namo durų – azulejo. Tai tradicinė puošyba keraminėmis plytelėmis; dažniausiai vaizduojami krikščionių šventieji arba kasdienio gyvenimo scenos.
„Arčiausiai vandenyno gyvenantys Praia žmonės tradiciškai vertėsi žvejyba, – pasakojo Nazarėje gimęs ir augęs suvenyrų parduotuvės „Carbel Artesanato“ savininkas Carlos Vicente (62). – Toliausiai nuo vandenyno, ant uolėtų kalvų, įsikūrusio Pereideiros rajono gyventojai buvo žemdirbiai. O seniausio rajono Sitio žmonės duonai užsidirbdavo tolimojo plaukiojimo laivuose.“
Senasis Sitio rajonas, įsikūręs ant šiaurinio iškyšulio uolų, garsėja legendomis ir traukia piligrimus, atvykstančius pagerbti Šv. Mergelės Marijos iš Nazareto skulptūrėlės. Ji, beje, ir davė kaimelio pavadinimą.
Švč. Mergelės iš Nazareto stebuklai
Kaimelio istorija neatsiejama nuo didiko Fuas Roupino stebuklingo išsigelbėjimo. 1182 metų rugsėjį medžioti mėgęs riteris uolėtais šlaitais vijosi elnią. Netikėtai nuo jūros pakilo tirštas rūkas ir elnias dingo iš akių. Apsidairęs vyras susivokė atsidūręs ant uolos krašto ir tuoj nusirisiąs į jūrą. Didikas žinojo, jog netoliese buvo grota, kurioje vietos gyventojai garbino Mergelę Mariją. Fuas Roupino paskutinę akimirką paprašė jos apsaugoti nuo pražūties, ir jo žirgas sustojo ties praraja. Turistai ir šiandien lanko ant uolos išlikusią tariamą riterio žirgo pasagos įspaudą. Norėdamas atsidėkoti, didikas ėmė statyti Atminimo koplytėlę, kuri yra išlikusi iki šių dienų.
Pasak legendos, pamatus kasę darbininkai rado dramblio kaulo dėžutę, o jos viduje – pergamentą. Raštas bylojo, esą skulptūrėlę išdrožęs pats Juozapas iš Nazareto, kai Jėzus buvęs dar kūdikis, o praėjus keliems dešimtmečiams ją nuspalvinęs evangelistas Lukas.
Tikima, kad V amžiuje graikų vienuolis Kiriakas, norėdamas apsaugoti šventąją skulptūrėlę nuo ikonoklastų, perdavė ją Šv. Jeronimui, o jis – Šv. Augustinui. Pastarasis iš Afrikos skulptūrėlę atgabeno į Kaulinianos vienuolyną esantš netoli nuo Merida miesto Ispanijoje.
711 metais Pirėnų pusiasalį puolė arabai. Gindamas žemes paskutinysis vestgotų karalius Roderikas pralaimėjo Gvadaletės mūšį. Karaliaus likimas neaiškus. Vieni teigia, jog jis žuvo mūšyje, kiti mano, kad apsimetęs elgeta jis pasiekė Kaulinianos vienuolyną. Vienuoliai, išsigandę arabų, pasiėmė relikvijas ruošėsi bėgti. Vienas vienuolis kartu su vestgotų karaliumi atvyko į Sitio, ir abu bėgliai apsigyveno urvuose ir tapo maldininkais. Mirus vienuoliui, Roderikas prie jo kapo, grotoje, paliko Šv. Mergelės iš Nazareto skulptūrėlę. Nuo to laiko prie grotos, kur stebuklingai išsigelbėjo ir didikas Fuas Roupino, atvyksta melstis piligrimai.
1377 metais karalius Ferdinandas liepė pastatyti Švč. Mergelės Marijos iš Nazareto bažnyčią, į ją iš Fuas Roupino koplytėlės perkelta stebuklingoji skulptūrėlė. Dabar Kiekvieną Rugsėjo miestą čia atvyksta piligrimai pagerbti Švč. Mergelės.
Tikima, kad Švč. Mergelė iš Nazareto apsaugojo ir garsųjį Portugalijos jūrininką Vasco de Gamą. Kilus audrai jis meldė Švč. Mergelę apsaugoti jo laivus ir įgulą nuo pražūties. Jūra nurimo, ir Vasco de Gama galiausiai atrado kelią iš Europos į Indiją. Dabar Nazarėje, Sitio aikštėje, stovi jo padėkos kryžius.
Septynių sijonų paslaptis
Vyrams išplaukus žvejoti, moterys dienų dienomis rūpindavosi visais žemiškais reikalais.
„Nazarėje matriarchatas, – juokdamasi mirktelėjo restorano „Maria do Mar“ savininkė Marina Carepe Freira (64). – Čia moterys ne tik augino vaikus ir rūpinosi namais. Jos tvarkė verslą, priiminėjo bendruomenės sprendimus ir rūpinosi pinigais.“
Nazarės kaimelyje moterys dėvi tradiciniais rūbais. G.Steponėnaitės nuotr.
Nors vietos moterims teko daug ir sunkiai dirbti, noras būti gražioms nedingo. Nazarės gyventojos ant pečių užsimeta šalį ir segasi septynis sijonus. Kodėl septynis, niekas tiksliai nežino. Vieni sako, jog tradicija gimė, nes moterys laukdavo pakrantėje iš jūros grįžtančių vyrų žvejų ir, jei tapdavo šalta, sijoną užsiversdavo ant pečių lyg šalį. Prailgus laukti ir oram dar labiau atvėsus, ant pečių užsimesdavo ir antrą sijoną. Kiti mano, jog septyni sijonai simbolizuoja septynias savaitės dienas ar vaivorykštės spalvas. Treti aiškina, kad dorojant žuvį ir susitepus vienam sijonui likdavo kitas. Septynių sijonų pakakdavo savaitei, iki skalbimo dienos.
Kita vertus, visi sutaria, jog šilko sijonų raštai išduoda savininkės pajamas: kuo daugiau rankomis siuvinėtų gėlių ir ornamentų, tuo daugiau už jį sumokėta.
„Daug moterų vilki juodus rūbus. Gyvenimas prie jūros neatsiejamas nuo netekties. Jos gedi iš jūros negrįžusių vyrų, brolių ar sūnų“, – aiškino suvenyrų parduotuvėlės savininkas C. Vicente.
Žvejai dėvi languotus marškinius escoces, t. y. „škotiškais“, nes primena tradicinius škotų raštus. Be to, vyrai dėvi ilgas, juodas, iki pečiu krentančias beretes su bumbulu. Ne grožio, o praktiškumo sumetimais. Į beretes galima susidėti cigaretes, pinigus ir degtukus, kad išplaukus į jūrą nesušlaptų.
Iškyšulys su raudonu švyturiu ir pražūtingos bangos
Šiaurinis iškyšulys, iškilęs 50 metrų virš jūros, Nazarės paplūdimius dalina į „saugų“ ir „mirtinai pavojingą“. Ant iškyšulio 1577 metais pastatyta Arkangelo Mykolo tvirtovė, saugojusi kraštą nuo piratų antpuolių. O 1903 metais, lyg įspėjamasis ženklas, čia iškilo raudonas švyturys, kurio spindulys matyti už 14 jūrmylių.
„Visuomet žinojome, kad žaisti ir maudytis galime pietiniame paplūdimyje. Į šiaurinį plaukioti niekas neidavo, – prisimena restorane „Tabernassa“ padavėju dirbantis Paulo Pisco, (58). – Ir dabar ten nėra nei gelbėtojų, nei poilsio įrangos, kad žmonės nemanytų, jog tai tinkama vieta maudytis.“Jis pats gimė ir augo kaimelyje, ir kartais eidavo su draugais žiūrėti didžiųjų bangų, be į šiaurės paplūdymį neužsukdavo: „Žinojome, kad ten pavojinga“.
Ties Nazarės kaimeliu pakrantėje prasideda 240 kilometrų ilgio didžiausias Europoje povandeninis kanjonas. Jo gylis vietomis siekia penkis kilometrus. Dėl ypatingo povandeninio reljefo ir oro sąlygų vėlyvą rudenį ir žiemą Nazarės pakrantėse formuojasi aukščiausios pasaulyje bangos, kurių aukštis gali siekti 24–30 metrų.
Bangos greitis priklauso nuo to, kokio gylio vandeniu ji keliauja. Skirtumas tarp kanjono gylio ir kontinentinės plokštės bangą dalija į dvi dalis. Seklioje pakrantėje bangos greitis sumažėja, o giliu kanjonu slystanti banga nesulėtėja. Skirtingo greičio bangos susiduria ir suformuoja vieną didelę bangą. Nuo pakrantės slūgstantis vanduo irgi kelia bangą į viršų. Todėl bangos, vandenyne siekusios dešimt metrų, prie kranto gali išaugti iki dvidešimties metrų ar net daugiau, neretai prilygdamos dešimties aukštų namui.
„Žinojome, kad bangos čia didelės, bet niekada nemanėme, kad jos didžiausios pasaulyje“, – kalbėjo užeigos „Taberna Do T’Izelino“ savininkas Joao Antonio Pimpao Tavares (66). Jis prisiminė, kad paauglystėje su draugais naktį eidavo ant skardžio klausytis muzikos ir žiūrėti į baltuojančius dūžtančių bangų purslus.
„Maria do Mar“ savininkei Marinai jaunystėje nė mintis nekildavo eiti prie vandenyno ir žiūrėti į bangas.
„Nuošalus iškyšulys – ne pati tinkamiausia vieta merginai pasivaikščioti, – prisimena ji. – Ten tik koks pavienis žvejys ropšdavosi ant skardžio užmesti meškerę. Aš, tiesą pasakius, tas bangas atsimenu tik nuo devyniolikos metų.“
Gyvenimas iki ir po didžiųjų bangų
Dabar apie didžiąsias bangas kalbama lyg tai būtų epochų matas – gyvenimas iki ir po bangų atradimo.
Pasibaigus vasarai Nazarė ištuštėdavo, verslai apmirdavo. Todėl miestelio valdžia ėmė svarstyti, ko imtis, kad kaimelyje gyvenimas virtų visus metus.
„Norėdami išnaudoti unikalų gamtos reiškinį ir pritraukti daugiau turistų, ėmėmės reklaminio „Didžiųjų bangų“ projekto“, – kalbėjo kaimelio meras Walter Chicharro (53).
Gyvenimas įgavo pagreitį po 2011 metų lapkričio, kai amerikiečių banglentininkas Garrettas McNamara Nazarėje pirmasis nuplaukė 24 metrų aukščio banga ir buvo įrašytas į Guineso pasaulio rekordų knygą. Ligi tol niekas netikėjo, kad tokias pavojingas bangas, pasiglemžusias ne vieną gyvybę, įmanoma suvaldyti. Negana to, 2013 metų sausį G. McNamara pagerino savo rekordą – jis plaukė 30 metrų aukščio banga. Žinia pasklido po pasaulį.
„Didžiųjų bangų vaizdai pateko net į Taims skverą Niujorke“, – sakė Nazarės meras.
Po amerikiečio rekordų į kaimelį ėmė plūsti ne vien banglentininkai, bet ir turistai, norintys pasigrožėti žalsvo mėlio bangomis, kurių mūša girdima ir už kaimelio.
Arkangelo Mykolo fortas tapo „garbės alėja“ – ten eksponuojamos banglentės drąsuolių, kurie ryžosi galynėtis su didžiausiomis pasaulyje bangomis. Senasis aštuonių metrų aukščio raudonas švyturys tapo savotiška liniuote, padedančia žmonėms suvokti bangų dydį.
Arkangelo Mykolo tvirtovė tapo banglentininkų garbės alėja. G. Steponėnaitės nuotr.
Sankirtoje tarp globalizacijos, populiarumo ir tradicijų
Į kaimelį banglentininkai atvežė modernią kultūrą, kuri susimaišė su vietos žvejų tradicijomis.
„Gyvenimas Nazarėje pagyvėjo, – sakė Paulo Pisco. – Žiemos mėnesiais atvykėlių beveik nebūdavo, o dabar sutiksi žmonių iš viso pasaulio. Visi teiraujasi, kada bus galima pamatyti didžiąsias bangas.“
Veikla užvirė ir restorane „Maria do Mar“.
„Kai užsuka sušalę ir pavargę burlentininkai, pirmiausia įpilu jiems sriubos“, – kalbėjo šeimininkė.
Restorano sienos nukabinėtos nuotraukomis: garsiausios banglenčių sporto žvaigždės šypsosi kartu su neaukšta, rūpestinga savininke Marina. Sportininkai jai įteikė du apdovanojimus, papuoštus romantiška fraze: „Nazarė – geriausia vyro banga“.
Nors jos verslas pagyvėjo, ji stengiasi išlaikyti vietos tradicijas ir gaminti patiekalus, kurių išmoko iš tėvų. „Abu mano abu tėvai buvo puikūs kulinarai. Tėvas dirbo tolimojo plaukiojimo laivuose ir gebėdavo iš įvairiausių maisto produktų ar jų likučių pagaminti puikius patiekalus,“ – sakė Marina. Po sunkios ligos mirus motinai, ji, vos dvidešimties, turėjo mesti mokslus ir perimti verslą.
Norintiems paragauti, ką valgydavo žvejai grįžę iš jūros, ji pasiūlo caldeirada t.y. žuvies troškinio ir raudono vyno taurę. Restorane galima paragauti ir deserto keistu pavadinimu – „kupranugario seilės“. Šeimininkai juokdamiesi aiškino, jog pavadinimas greičiausiai kilęs dėl karamelinio deserto spalvos ir tekstūros – jis daromas iš tiršto pieno, kiaušinių ir karamelės.
„Nenoriu, kad masiškai ir greitai gaminami maisto produktai išstumtų vietos patiekalus. Žuvį, daržoves mes perkame iš vietos žmonių. Tad iš jūros ir laukų – ant stalo. Dabar gaminti maistą ir dirbti restorane aš mokau savo vaikus ir anūkus“, – sakė ji. Ir pridūrė didžiųjų bangų einanti žiūrėti užsimaniusi užsimiršti ar atsipalaiduoti.
Suvenyrų parduotuvėlė „Carbel Artesanato“ veikia nuo 1970 metų. Ją atidarė Carloso Vincento tėvai, atvykę gyventi į Nazarę 1953 metais. Kadangi Nazarės gyventojai vertėsi vien žvejyba, tais laikais į kaimelį kraustėsi daug žmonių iš aplinkinių gyvenviečių, jie steigė tavernas, restoranėlius ar kitus verslus. Carlosas pamena, jog būdamas vaikas pakrantėje matydavo dešimtis žvejų laivų, o didžiųjų bangų prie švyturio eidavo tik pasižiūrėti ir paklausyti jų gaudesio.
„Nazarė keičiasi. Dabar visoje pakrantėje pilna pigios, masiškai pagamintos produkcijos. Aš noriu remti Portugalijos amatininkus ir menininkus, siekiu pardavinėti tik jų gaminius“, – sakė jis.
„Taberna Do T’Izelino“ savininkas Joao Antonio ilgesingai žvelgiamas pro langą gūžčiojo pečiais: „Nežinau, kas perims mano verslą. Nežinau kokia ateitis laukia. Esu paskutinis.“
Keturios kartos rūpinosi taverna, kuri jo šeimai priklauso per du šimtus metų. Nedideliame namelyje, po skardžiu, nuo kurio vos nenusirito riteris Fuas Roupino, buvo ir gyvenamasis namas, ir užeiga, ir parduotuvė. Iš jūros grįžę žvejai čia rasdavo žvejybos įnagių, tinklų, užkąsdavo, išlenkdavo stiklinę vyno. Vietos tavernose tradiciškai būta suolų, ant kurių pavargę žvejai galėdavo nusnūsti.
„Nazarė pasikeitė, – kalbėjo Joao Antonio Tavaresas. – Globalizacijos sustabdyti neįmanoma, bet reikia pasistengti išsaugoti mūsų tapatybę.“
Jo tavernoje ant sienos kabo šeimos narių nuotraukos, išsaugoti žvejybos tinklai, sietynai iš senų vyno butelių, seni žaislai ir liaudiškais rūbais aprengtos lėlės. Ir jis pats neretai velkasi tradicinius escoces marškinius.
Užeigos savininkas pasakojo, kaip su draugais vaikystėje žaisdavo žvejus: iš vietos augalų pasidarydavo laivelius, paplūdimio smėlis buvo jūra, o kriauklelės – žuvys. „Kartais iš šalia esančios bažnyčios nušvilpdavome žvakių ir uždegdavome jas savo laiveliuose. Lygiai kaip į naktinę žūklę išplaukę žvejai – jie šviesomis viliodavo žuvis į tinklus“, – pasakojo jis.
Paulo Pisco džiaugiasi pokyčiais: „Laikas bėga ir pasaulis keičiasi, aš manau, kad mes visi priimsime pokyčius, ypač jei jie yra teigiami: kaimelyje pagyvėjo verslas, mes turime darbus, o turizmas atneša pelno ne tik į Nazarė, bet ir į Portugaliją“.
Nazarei išgarsėjus, miestelio merui tenka mąstyti, kur rasti daugiau vietos automobilių stovėjimo aikštelėms, kaip užtikrinti vandens tiekimą, plėsti infrastruktūrą. Kitas jo rūpestis – užtikrinti, kad vietos gyventojai galėtų įkąsti būstų kainas.
„Daug būsto čia nupirkta siekiant investuoti, paversti nuomojamais atostogų namais“, – sakė meras. Jo šeima, kaip ir jo protėviai, Nazarėje gyvenę nuo 1430 metų, stengiasi išsaugoti vietos tradicijas: meras ypatingomis progomis dėvi tradicinius rūbus, o žmona segasi septynis sijonus. Jis nusišypsojo, pasakęs, jog jo paties pavardė reiškia Atlantinė skumbrė.
„Buvome žvejų kaimeliu ir norime juo likti, – sako meras Walteris Chicharro. – Mūsų gyvenimas visada buvo susijęs su jūra, tad tikime, jog išsaugosime savo gyvenimo būdą, tradicijas ir papročius.“
