Po Kupolu

Autorius Andrew Lawler

Fotografas Ziyah Gafić

Jeruzalės šventąją kalvą vainikuojanti Uolos Kupolo šventovė – maldų ir protestų vieta. Vykdant nuodugnią restauraciją ir archeologinius tyrimus atsiskleidžia naujų šventovės kilmės įrodymų.

Daugiau nei 13 amžių Uolos Kupolo šventovė vainikavo Jeruzalės šventąjį akropolį – plačią teritoriją, žydų ir krikščionių vadinamą Šventyklos kalnu, o musulmonų Haram al Šarifu (Kilniąja šventove). Kaip seniausias islamo pastatas, ši šventovė dvasine reikšme prilygsta gretimai Kristaus Kapo bažnyčiai, o dailumu – Tadž Mahalui. Šio prabangiomis medžiagomis dengto paprastos geometrinės formos simbolinio pastato grožis nesensta. Žvarbų žiemos rytą į šventovę pamažu renkasi moterys ilgais paltais ir hidžabais. Susėdusios ant raudonos ir aukso spalvų pliušinio kilimo, pavieniui kontempliuoja arba grupelėmis skaito Koraną. Vyrai buriasi gerokai didesnėje Al Aksos mečetėje už 100 m į pietus, o ši rami erdvė – daugiausia musulmonių moterų ir vaikų valdos.

Uolos Kupolo šventovė per stebuklą pergyveno plėšikavimus, žemės drebėjimus, religinius kivirčus, kruvinus įsiveržimus ir buitiškesnius pavojus, kaip antai karvelių išmatas, kurios užkemša latakus ir lietaus vanduo ima sunktis į sienas. Įspūdingas jos vaizdas puošia kavos puodelius, pašluostes ir ekranų užsklandas, o įrėminti jos kupolo atvaizdai kaba viso pasaulio mečetėse, svetainėse ir viešuose pastatuose. „Su šia vieta ryšį turi beveik du milijardai žmonių“, – sako 14,4 ha religinio komplekso direktorius šeichas Omaras Kisvanis (Omar Kiswani).

Visą istoriją rasite „National Geographic“ 2023 m. rugsėjo numeryje.