Džiūvantys ežerai
Plokščiu ežero dugnu link horizonto driekiasi padangų vėžės. Važiuojame jomis visureigiu „Suzuki” bandydami
suprasti, kas galėjo atsitikti seniau antram didžiausiam Bolivijos Poopo (Poopó) ežerui, kuris Andų aukštikalnėse išgaravo lyg nebuvęs.
Nors važiavome ežero dugnu, buvome aukščiau nei 3650 m virš jūros lygio. Nuo sauso pavasario oro suskirdo lūpos. Daugelis žvejų kaimelių, kurie ištisus amžius vertėsi žvejyba Poopo ežere, taip pat ištuštėjo, todėl pravažiavome daugybę apleistų plūktinių namų. Aplink juos šiltas vėjas nešiojo dulkių debesis. Tolumoje buvo matyti kelios mažos tarsi vandenyje plūduriuojančios aliuminio valtelės. Priartėjus miražas dingo ir paaiškėjo, kad valtelės buvo įstrigusios ir paliktos sąnašose. Išlipau iš automobilio. Po mano batais traškėjo gruoblėti druskingo sluoksnio grumstai kaip šaldiklyje ištirpę ir vėl kristalizavęsi ledai.
Plačiau skaitykite kovo mėnesio numeryje.
