Virš žydrojo rutulio

Didžiąją žmonijos istorijos dalį buvo neįmanoma pažvelgti į Žemę iš kosmoso. Dėl sunkio jėgos ir biologinės sandaros negalime paprasčiausiai iš jos ištrūkti, pakilti ar atitolti. Daugeliui mūsų Žemėje prabėga visas gyvenimas. Net dabar, po beveik šešių dešimtmečių kosminių skrydžių, tik keliems žmonėms yra pavykę pakilti raketa į orbitą ir išvysti, kaip iš už lenkto horizonto teka saulė. Nuo 1961 m. šiuos nekasdienius įspūdžius patyrė tik 556 asmenys. Dar mažiau jų, vos 24, matė, kaip Žemė tolsta, mažėja, kol galiausiai lieka ne didesnė nei rankinio laikrodžio ciferblatas. Ir tik šeši žmonės buvo vienui vieni kitoje Mėnulio pusėje nematydami mūsų planetos ir skriedami per bekraštę žvaigždėmis nusagstytą jūrą.

Kosminiai skrydžiai yra iš esmės nenatūralus reiškinys. Juk evoliucionuodami mes fiziologiškai prisitaikėme išlikti būtent šioje planetoje, o ne už jos ribų. Galbūt dėl to astronautams taip sunku apibūdinti, ką reiškia regėti Žemę iš kosmoso.

Italų kosmoso keliautojas Luka Parmitanas(Luca Parmitano) sako, kad mūsų žodyne dar nėra žodžių, išties perteikiančių kosmoso tikrovę. Kad ir kokią kalbą pasirinksi (L. Parmitanas moka penkias), žodžius – šiuolaikinio žmonių bendravimo sudedamąsias dalis – neišvengiamai riboja prasmės ir konotacijos. Iki pat XX a. vidurio nebuvo jokio poreikio nusakyti, ką reiškia matyti mūsų planetą itin pirmapradėje kosmoso esybėje.
„Mes tiesiog nemąstome kosminių skrydžių kalba”, – sako jis.

Plačiau skaitykite kovo mėnesio numeryje.