Orangutanai pavojuje
„Kartais atrodo, kad pasirinkau visame pasaulyje sunkiausią tyrimų objektą”, – sako Šerilė Not (Cheryl Knott) mums prisėdus drėgnojo atogrąžų miško paūksmėje orangutanų tyrimų stotyje vakarinėje Borneo (Borneo) salos dalyje. Aplink lyg odontologo grąžtai aukštas natas griežė cikados. Kartais jos taip įsismarkaudavo, kad net būdavome priversti nutraukti pokalbį. Kol mes bendraujame, aplinkiniuose Indonezijos Gunung Palungo (Gunung Palung) nacionalinio parko miškuose mokslininkės bendradarbiai su GPS prietaisais ir planšetiniais kompiuteriais sekioja orangutanus ir stebi, ką jie veikia, ką ėda ir kaip bendrauja su kitais savo rūšies atstovais.
Kitaip nei gorilos ar šimpanzės, kurios gyvena grupėmis ir kurias sekioti bei stebėti palyginti lengva, orangutanai paprastai leidžia laiką pavieniui. Dažniausiai jie karstosi medžių viršūnėse, daug keliauja ir daugiausia gyvena žmonėms sunkiai prieinamuose raižytų vietovių miškuose arba pelkėtose žemumose. Dėl to šios žmogbeždžionės ilgą laiką buvo vieni iš mažiausiai pažįstamų stambiųjų sausumos gyvūnų. Mokslinės žinios ėmė keisti spėliones tik maždaug prieš 20 metų, kai naujos kartos mokslininkai pradėjo stebėti šias sunkiai perprantamas beždžiones Borneo ir Sumatros salose – vienintelėse vietose, kur veisiasi orangutanai.
Plačiau skaitykite gruodžio numeryje.
