Ateities parkai
ASATIGO SALOS NACIONALINĖ PAKRANTĖ(Assateague Island National Seashore), užimanti 60 km ilgio sausumos ruožą prie Merilando ir Virdžinijos valstijų krantų, pamažu juda į vakarus. Bėgant šimtmečiams uraganai ir šiaurės rytų vėjai pusto smėlį iš Atlanto vandenyno paplūdimių į priešingoje salos pusėje esančius pelkynus, tad visa sala pamažu slenkasi arčiau žemyno.
„Puiku, ar ne? – sako Išmaelis Enisas (Ishmael Ennis), kūprindamasis nuo žvarbaus pavasarinio vėjo. – Evoliucija!” Jis šypsosi žvelgdamas į priešais plytintį paplūdimį, nuklotą rąstgaliais, šakų pynėmis ir pagalvės dydžio durpių luitais. Tai viskas, kas liko iš pelkės, kadaise buvusios vakarinėje salos pakrantėje. Ji buvo palaidota po vėjo suneštu smėliu, o vėliau, salai toliau slenkant, vėl pasirodė rytinėje salos pusėje.
34 metus vadovavęs Asatigo priežiūrai ir tik neseniai iš šių pareigų pasitraukęs I. Enisas matė ne vieną audrą. Tiesą sakant, ši valstybės saugoma pakrantė egzistuoja tik dėl šiaurrytinio vėjo. 1962 m. kovą į Asatigą įsirėžęs legendinis Pelenų Trečiadienio uraganas nušlavė naujai įsikūrusį Oušen Bičo (Ocean Beach) kurortą: nutiestą kelią, pirmuosius 30 pastatų ir visas šio projekto kūrėjų svajones. (Blauzdas siekiančiame vandenyje tebestovi ženklai su neegzistuojančių gatvių pavadinimais.) Pasinaudoję šia nelaime 1965 m. gamtosaugininkai įtikino JAV Kongresą įtraukti didžiąją salos dalį į Nacionalinių parkų sistemą. Šiandien tai – ilgiausia neįsisavinta barjerinės salos atkarpa vidurinėje JAV Atlanto vandenyno pakrantės dalyje, pamėgta dėl gauruotų laukinių ponių, žvaigždėto dangaus ir ramių vandenyno vaizdų, kuriuos, kaip ir kitose barjerinėse salose, kartkartėmis sutrikdo įspūdingos audros.
Plačiau skaitykite gruodžio mėnesio numeryje.
