Vieną vėlų ir ramų lapkričio vakarą apytiksliai už 500 km nuo Šiaurės poliaračio esančiame vakarinės Grenlandijos pakrantės Niakornato kaime ėmė staugti kinkinio šunys. Priežasties niekas nežinojo, tačiau keli kaimo gyventojai spėjo, kad šunys išgirdo, kaip purškia narvalai. Vienaragius primenantys banginiai su sraigtiškomis iltimis dažniausiai į Ūmanako fjordą atplaukia šiuo metų laiku, migruodami į pietus. Kitą rytą dauguma kaimo vyrų sėda į mažus laivelius medžioti narvalų – Grenlandijos inuitai tuo užsiima nuo seno, tačiau dabar šio regiono medžiotojai žeberklus sviedžia iš motorinių valčių, plaukiančių 30 mazgų greičiu, o laimikius pribaigia galingais šautuvais.
Tą patį vakarą, gęstant pilkai šviesai, grįžę medžiotojai į krantą išvelka valtis. Iš ryškiai dažytų medinių namų pasirodo dar keli iš penkiasdešimties Niakornato gyventojų ir sustoja akmenuotoje pakrantėje, nekantraudami pamatyti, kas valtyse. Kartu su visais laukia ir šio kaimo elektrinės valdytojas 41-erių Ilanguakas Egedė. Prieš devynerius metus jis atvyko iš Grenlandijos pietų, kur avių augintojų gerokai daugiau nei banginių medžiotojų, pas Niakornato kaimo moterį, su kuria susipažino internetiniame pažinčių portale. „Aš dar nė karto nesumedžiojau narvalo, – sako jis. – Tikiuosi, šį sezoną pasiseks.”
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva” lapkričio mėnesio numeryje.