Prieš bangas

Tai buvo laikas, vadinamas itingaroo – priešaušriu. Sala dar tik budo, gaidžiai varžėsi, kas kurį perrėks, baltosios žuvėdros viena kitai meiliai čirpsėjo duonmedžiuose. Apsnūdę žmonės tingiai slinko į lagūną praustis: iš pradžių apsitaškydavo vandeniu veidus, paskui tvirčiau susiverždavo sarongus ir nerdavo gilyn.

Vanduo buvo pakilęs, o jo paviršius lygus it nėščios moters oda. Už lagūnos iki pat horizonto tęsėsi vandenynas. Marawa, karawa, tarawa – jūra, dangus, žemė. Tokia yra senovinė Kiribačio gyventojų – I-kiribačių – trejybė. Tačiau mūsų dienomis šios trejybės vidinė pusiausvyra pažeista. Motina jūra nebėra ta geroji Kiribačio žmonėmis besirūpinanti apvaizda. Ji ima rodyti kitą, grėsmingąją – artėjančių potvynių ir visa daužančių bangų – pusę.

Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva” lapkričio mėnesio numeryje.