Įėjimas į požemį tėra drėgna dygaus krūmo pridengta skylė žemėje, ne didesnė nei gyvūno urvas. Nuošaliame miške šiaurės rytų Prancūzijoje einu paskui teksasietį fotografą ir gydytoją Džefrį Gaskį, kuriam jau teko išlandžioti dešimti tokių požemių. Drauge įsirangome pro purviną angą į tamsų urvą. Pasišviesdami ant galvų pritaisytais žibintuvėliais keturiomis ropojame šimtmetį menančiu tuneliu tarp dulkėtų kreidos sienų. 100 m urvas baigiasi nedideliame kreidoje iškirstame kambarėlyje, primenančiame telefono būdelę.
Lygiai prieš šimtą metų vasarą prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, čia vokiečių karo inžinieriai pakaitomis tūnodavo visiškoje tyloje klausydamiesi, ar kur nesirausia priešas. Prislopinti balsai ir kastuvų girgždėjimas reikšdavo, kad vos už kelių metrų tunelį kasa priešiška inžinierių grupė.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva” rugpjūčio mėnesio numeryje.