Kitoks požiūris į Neroną
Po Romos Opijaus kalva, dabar virtusia negudriais grafičiais išmargintu paprastu viešuoju parku, kuriame jaunuoliai tingiai spardo futbolo kamuolį, pagyvenusios poros vedžioja šunis, o laikini gyventojai kūrena laužus, guli palaidota Amžinojo miesto didingiausių rūmų dalis. Tie rūmai, vadinami Domus Aurea, arbo Aukso namais, buvo suprojektuoti Nerono ir jam pastatyti. Kai 68 m. trisdešimtmečio imperatoriaus beprotiškas pasaulis subyrėjo į šipulius, jis įsakė atleistiniui peiliu perpjauti jam gerklę. Sakoma, kad prieš mirtį imperatorius sušvokštė: „Koks menininkas žūva su manimi!” Visų šių įvykių metu rūmai tikriausiai dar nebuvo baigti. Keli paskui valdę imperatoriai perstatinėjo juos arba palikdavo likimo valiai, kol 104 m. Trajanas pasinaudojo rūmų sienomis ir skliautais kaip tinkamu pamatu savo įžymiosioms pirtims. Vėliau 1400 metų palaidoti rūmai buvo visiškai užmiršti.
Apie 1480 m. keletas kasinėtojų ėmė rausti Opijaus kalvą ir rado tai, ką manė esant Tito pirčių griuvėsiais. Vienas jų įsmuko į vidų, nukrito ant nuolaužų krūvos ir suvokė žiūrįs į ištaigingomis freskomis išpuoštas lubas. Gandas apie tai pasklido po visą Italiją. Didieji Renesanso menininkai – Rafaelis, Pinturikjas (Pinturicchio), Džiovanis da Udinė (Giovanni da Udine) – leidosi žemyn studijuoti (o vėliau atkartoti įvairiuose rūmuose ir Vatikane) pasikartojančius dekoratyvinius ornamentus, ilgainiui pavadintus grotesku pagal grotto (it. ola) primenančią rūmų aplinką. Nuodugnesni kasinėjimai atskleidė dar didesnius stebuklus.
