Broliai Mileriai (Miller) labiau priminė ne paleobotanikus, o geologus žvalgytojus. Barzdos buvo aplipusios purvu, akis nuo dykumos vėjo pustomo smėlio saugojo akiniai. Abu stambūs, beveik dviejų metrų ūgio. Stataus skardžio pakraščiu pietinėje Jutos dalyje jie žingsniavo ramiai ir užtikrintai, visa savo esybe rodydami, kad laukinėje gamtoje praleido ne vieną dieną. Kol Ijanas (Ian) kirtikliu talžė argilitą, Deinas (Dane) bandė tarp vėjo gūsių susisukti cigaretę. Tabakas vėl pažiro iš rūkomojo popieriaus. „Po galais”, – ištarė jis ir pabandė dar sykį.
Praėjusį pavasarį drauge su Denverio gamtos ir mokslo muziejaus (Denver Museum of Nature & Science) vyriausiuoju kuratoriumi Skotu Sampsonu (Scott Sampson) ir muziejaus dinozaurų paleontologu Džo Sertiku (Joe Sertich) broliai ieškojo fosilijų Didžiųjų Laiptų-Eskalantės nacionaliniame parke (Grand Staircase-Escalante National Monument). Laukinėje teritorijoje, kur beveik nėra kelių, jie tyrinėjo itin atokią vietovę – skardžių ir griovų labirintą į šiaurę nuo Arklių kalno (Horse Mountain). Kol kiti grupės nariai dirbo už kelių kilometrų ankstesniais metais atrastuose suakmenėjusių iškasenų karjeruose, S. Sampsonas, Dž. Sertikas ir Mileriai ieškojo naujų fosilijų. Daug mėnesių praleidęs muziejuje S. Sampsonas netvėrė džiaugsmu vaikščiodamas takais, „kurių akyse dar neregėjo nė vienas paleontologas”, ir vildamasis atrasti naujų prarastojo Laramidijos žemyno lobių.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva” gegužės mėnesio numeryje.