Spūstis ant Everesto
Valandą kopę nuo aukštutinės stovyklos Everesto Pietrytine ketera, su šerpu Panuru (Panuru) praėjome pirmąjį kūną. Negyvas alpinistas gulėjo ant šono, tarsi būtų užsnūdęs pogulio sniege, striukės gobtuvu pusiau pridengta galva, iš praplėštų šiltintų kelnių išsipešusiais žąsies pūkais. Po 10 minučių apėjome kitą kūną Kanados vėliava apgaubtu liemeniu, o ant jo paliktu deguonies balionu prispaustas audeklas plaikstėsi vėjyje.
Nosimis siekdami priešais einančiųjų užpakalius, abu su Panuru maknojome aukštyn palei stačiame šlaite pritvirtintas virves tarp nepažįstamųjų priekyje ir už mūsų. Prieš dieną III stovykloje mūsų komanda buvo nedidelės grupės dalis. Tačiau atsibudę šįryt apstulbome išvydę greta mūsų palapinių slenkančią begalinę eilę alpinistų.
Dabar, įsirėmę vienas į kitą 8230 m aukštyje, buvome priversti judėti tokiu pat greičiu kaip visi kiti, nepaisydami savo jėgos ar gebėjimų. Sūkuringoje tamsoje prieš vidurnaktį apžvelgiau į juodą dangų kylančią švieselių – alpinistų galvų žibintų – virtinę. Virš manęs lėtai judėjo per šimtą alpinistų. Vienoje uolėtoje dalyje bent 20 žmonių buvo prisirišę prie vienintelės nutriušusios virvės, prilaikomos vienui vieno į ledą įkalto
gerokai nulinkusio kuoliuko. Jei kuoliukas išlėktų, virvė ar karabinas nuo dviejų dešimčių krentančių
alpinistų svorio pokštelėję nutrūktų ir jie visi kūliais nusiristų į mirtį.
Panuru, pagrindinis mūsų komandos šerpas, ir aš atsisegėme virves ir, pasukę į atvirą ledyną, ėmėme kopti vieni – patyrusiems alpinistams taip saugiau. Po 20 minučių užėjome dar vieną lavoną. Vis dar prisirišęs prie virvių, jis, sustingęs į kaulą, pajuodusiu veidu ir plačiai atmerktomis akimis sėdėjo sniege.
Po kelių valandų, prieš pat Hilario laiptą (Hillary Step), 12 m aukščio akmens sieną – paskutinę kliūtį iki viršūnės, praėjome dar vieną lavoną. Jo neskustas veidas buvo papilkėjęs, o burna atverta, tarsi dejuotų iš mirties skausmo.
