Paskutinieji banginių medžiotojai
Tolimoje Norvegijos šiaurėje esančios Lufuteno (Lofoten) salos visada buvo atskirtos nuo likusio pasaulio. Pusiasalį primenanti laukinių uolėtų salų grandinė, besidriekianti į Norvegijos jūrą aukščiau Šiaurės poliaračio, norvegų tautosakoje buvo laikoma trolių ir valkirijų – mergelių, lydėjusių žuvusius karius į Valhalą –
buveine, o jų fiorduose vyko vieni įspūdingiausių vikingų sagose minimų įvykių.
Skaistų vasaros rytą medinis laivelis pukši lygiu Vestfjordeno (Vestfjorden) sąsiaurio vandens paviršiumi, kilvateriu draskydamas veidrodinius aplinkinių kalnų atspindžius. Kapitonas, 69-erių Janas Bjornas Kristiansenas (Jan Bjørn Kristiansen) šiuose vandenyse plaukioja jau daugiau nei penkis dešimtmečius, o pastaruosius 40 metų – vienu ir tuo pačiu vėjo nugairintu laiveliu, kuris neatsitiktinai irgi vadinasi Jan Bjørn. Šis pavadinimas jam tinka, nes laivas ir jo kapitonas turi daug bendro: abu yra ištvermingi, prityrę banginių medžiotojai, norvegiškai užsispyrę, praktiški, tvirtai sudėti. Ir abu turi randų, kuriuos paliko sunkus darbas jūroje.
Banginių medžioklės vasaros sezono metu J. B. Kristiansenas harpūnu sumedžios maždaug 30-40 mažųjų ruožuočių, išmėsinės juos denyje ir parduos mėsą pakrantėje įsikūrusiems vietos prekiautojams jūrų gėrybėmis. Nepaisydami tarptautinio moratoriumo dėl komercinės banginių medžioklės, tokie norvegai
kaip J. B. Kristiansenas toliau medžioja mažuosius ruožuočius, bet dėl praktinių priežasčių tuo užsiima tik Norvegijos teritoriniuose vandenyse.
