Vandenų valdovės
Apsivilkę naro kostiumais ir panirę vos žemiau jūros paviršiaus mudu su Čarliu dairomės ūdrų. Link Salom Vou (Sullom Voe) naftos terminalo prieplaukų ir degančių dujų liepsnų lėtai plaukia tanklaiviai. Tai Šetlandas (Shetland) – šiauriausia Britų salų dalis. Už mūsų iš Šiaurės jūroje stūksančių gręžimo bokštų į oro uostą
burzgia sraigtasparniai, bet jie atrodo be galo toli.
Čarlis Hamiltonas Džeimsas Didžiosios Britanijos ūdras fotografuoja nuo tada, kai susižavėjo šiais gyvūnais jų skaičiui sumažėjus prieš kelis dešimtmečius, ir su neblėstančia aistra stebėjo, kaip šios pamažu atsigauna. Jis žino, kaip prisėlinti prie ūdros, ir nupasakojo man savo metodą: veidą panardini kuo žemiau į vandenį, kad neopreninis šalmas būtų apsemtas, ir tyla – jokių šnabždesių (geriau gestai), kvėpavimas ramus, iš lėto judini plaukmenis, ir, jeigu pasiseks, galbūt priartėsi prie ūdros.
Iš po mūsų kojų seklumoje šalin sprunka mažytės plekšnės. Du ruoniai priplaukia apžiūrėti akiniuotų didelių kūnų po vandeniu. Tačiau niekur nesimato ūdros, kurią manėme čia esant, prieš valandą šmėkštelėjusios žiūronuose kaip tolimas trijų dalių siluetas – galvos diskas, išriesta nugara, ilga stipri uodega, dar žaismingai
vadinama vairalazde. Puikuodamiesi aiškiai matoma uodega ūdrų patinai dažniausiai taip perduoda ženklą kitoms ūdroms – „tai mano teritorija”. Dairomės ir lūkuriuojame, šalčiui vis labiau smelkiantis į kaulus.
Tada Čarlis patapšnoja man ir rodo į dumbliais nuklotas uolas prie pat kranto. Ta geltona ir rusvai žalsva raizgynė – drėgnų pūslėtųjų ir dantytųjų guveinių masė. Nuobodžioje pakrantėje, regis, nė gyvos dvasios. Ir tada pamatau ūdros patiną. Patvinusioje jūroje kyšo minkšto kūno kauburėlis. Džiūstantis šokolado spalvos
kailiukas, kuris tiek daug amžių buvo medžiojamas dėl šilumos ir tankumo, beplaukiojant vandeniu susivėlė į kuokštus. Šis virš metro ilgio ir gal 6-9 kg sveriantis patrauklus gyvūnas žvilgančiu kailiu guli atokiame nuo vėjo apsaugotame kampelyje. Jis miega. Pilvas ir šviesus smakras nukreipti į viršų, tankus kailiukas pasišiaušęs, priekinių letenų pirštai išskėsti, o tarp jų matyti plėvės, visos keturios galūnės – virš vandens. Ar knarkia? Sunku pasakyti. Ilgi ūsai, reikalingi vandens srovėms pajusti, – slėgio jutikliai, kurie reaguoja į priešaky plaukiančios žuvies uodegos judesius, – kyšo iš abiejų snukučio pusių sulig galvos pločiu. Jo galva – antenų tinklas, visas kūnas – ieškojimo ir naikinimo organizmas. Tačiau ne šią poilsio akimirką.
