Auksiniai Tibeto kirminai
DALYKĖLIS, KURIO SILANGAS IEŠKO ROPINĖDAMAS KETURPĖSČIA 4700 M VIRŠ JŪROS LYGIO TIBE TO PLYNAUKŠTĖJE, NEPAPRASTAI KEISTAS.
Paviršiuje kyšanti jo dalis yra mažytis grybukas be kepurėlės – vien rudas kotelis, laibas kaip degtukas, kelis centimetrus styrantis iš dumblinos žemės. Nuo gegužės pradžios iki birželio pabaigos kasdien po vienuolika valandų Silangas Jangpi (Silang Yangpi) su žmona ir didele grupe giminaičių bei draugų ropinėja stačiais kalnų šlaitais, atidžiai tyrinėdamas svaiginančią žolių, šakelių, lauko gėlių ir viksvų raizgynę, ieškodamas
vos pastebimų stiebelių.
Aptikęs tokį, Silangas šūkteli iš džiaugsmo. Prie jo prišoka žmona Jangdzin Namo (Yangjin Namo). Vyras kastuvėliu aplink stiebelį rėžia žemę ir atsargiai iškelia pleišto pavidalo jos gabalėlį. Nubraukia nereikalingą žemę. Ir štai, jo delne kažkas ryškiai geltonas, panašus į vikšrą. Negyvas. Jam prie galvutės lyg vienaragio
ragas prisitvirtinęs laibas rudas grybukas. Silangas išsitraukia iš kišenės raudoną plastikinį maišelį, įdeda savąjį radinį prie kitų ir maišelį kruopščiai susuka. Silangui dvidešimt penkeri. Žmonai dvidešimt vieni. Jie turi mažą dukrelę. Vikšro grybas užtikrina didelę jų metinių pajamų dalį.
Visoje Tibeto plynaukštėje šie keisti radiniai pakeitė visą žemės ūkį, sukeldami šiuolaikinę aukso karštligę. Juk Silango maišelio turinys, atkeliavęs į spindinčias Pekino parduotuves, lengvai gali būti įvertintas kone dvigubai brangiau nei tiek sveriantis auksas.
