„Titaniko“ paslaptys
Tamsa gaubia miegančius laivo griaučius, mįslingas surūdijusio plieno nuolaužas, nuklojusias 400 ha Šiaurės Atlanto vandenyno dugno. Jas ėda grybai. Po rantytus apsauginius bortus šmirinėjančioms keistoms bespalvėms gyvybės formoms nė motais triuškinantis slėgis. Nuo 1985 m., kai programos
„Explorer-in-Residence“ dalyvis Robertas Balardas (Robert Ballard) ir Žanas Luji Mišelis (Jean-Louis Michel) atrado laivo nuolaužas, kartkartėmis po tamsias „Titaniko“ briaunas pasidairydavo robotas ar žmonės iš povandeninio tyrimų laivo, pasiųsdavo hidrolokatoriaus signalą jo kryptimi, padarydavo keletą nuotraukų – ir
vėl pasitraukdavo.
Pastaraisiais metais tokie tyrėjai kaip Džeimsas Kameronas (James Cameron) ir Polis Anri Naržeolė (Paul-Henry Nargeolet) pargabendavo vis ryškesnius laivo griaučių atvaizdus. Vis dėlto žvilgsnį į šią vietą mesdavome tik probėgšmais, tarsi pro rakto skylutę, vaizdą gožė vandenyje plūduriuojančios šiukšlės, ribojo povandeninio apšvietimo diapazonas. Niekada neturėjome galimybės paskirų nuolaužų sudėlioti į bendrą
vaizdą. Niekada negalėjome įsivaizduoti visko, kas guli ten, dugne.
Iki šiol. Vuds Holo okeanografijos instituto (VHOI; Woods Hole Oceanographic Institution) teritorijoje, brangios įrangos prigrūstoje priekaboje Viljamas Langas (William Lange) žiūrinėja pasitelkiant hidrolokatorių sudarytą „Titaniko“ nuolaužų lauko žemėlapį (žr. įkliją) – kruopščiai sudėliotą mozaiką, kuriai parengti prireikė ištisų mėnesių. Iš pirmo žvilgsnio vaiduokliškas vaizdas primena Mėnulio paviršių.