Vaiduoklio pasivaikščiojimas
Praėjo penkios valandos nuo tada, kai mano bebaimis robotas “Džiliganas” (Gilligan) paliko savo aikštelę povandeninio laivo “Mir I” priekyje ir pradingo laivo griaučių urvuose. Mūsų povandeninis laivas apsistojo ant garsiausio istorijoje sudužusio laivo viršutinio denio, gaubiamas begalinės tamsos ir spaudžiamas daugiau kaip 3,5 mln. kilogramų vienam kvadratiniam metrui slėgio – visa tai dėl to, kad virš mūsų galvų kilo 4 km aukščio vandens stulpas.
Jausdamasis saugiai „Mir“ viduje, lengvai spūsčiodamas valdymo svirtį vairavau nuotoliniu būdu valdomą giliavandenį robotą, variklių stumiamą į pavojų kupiną laivo vidų. Robotas įsigavo į F denį, už savęs palikdamas besitęsiantį ploną skaidulinį optinį kabelį, tarsi Tesėjas, kuriam rasti kelią iš Labirinto padėjo Ariadnės siūlas. Nors mažytis povandeninis aparatas dabar buvo nusileidęs septyniais deniais žemiau negu aš, jaučiausi taip, lyg mano sąmonė būtų atsidūrusi roboto viduje, o jo kameros laivo koridorius apžiūrinėtų mano akimis.
Įplaukęs pro durų angą, staiga išvydau žaižaruojančius mėlynų ir žalių sienas dengiančių koklių atspindžius. Ant grindų apvirtę gulėjo neįtikėtinai gerai išsilaikę gulimieji krėslai iš didžiojo tikmedžio medienos, o virš jų kilo kupolinės aukso folija dengtos lubos su arabeskomis. „Perduok jiems, kad esame turkiškose pirtyse“, – tariau šalia sėdinčiam povandeniniam archeologui Maikui Arbutnatui (Mike Arbuthnot). Įjungęs mikrofoną jis perdavė žinią į viršų.
