Stebuklingos kaukės

              DVASIŲ PASAULIO karalijoje kaukė yra daugiau nei vien išorė. Ji viską pakeičia. Vyras su kauke – o tai beveik visada būna vyras – gali kalbėti kitokiu balsu, judėti kitaip, elgtis kitaip, nes jis yra kita būtybė. Kai kaukė užsidedama, riba tarp tikrovės ir iliuzijos, dievo ir žmogaus, gyvybės ir mirties nusitrina. Kaukėtas vyras vaidmens neatlieka. Jis tampa tuo, ką vaidina.
              Kaukė – svarbiausia kostiumo dalis, dažnai su butaforija, kurią dėvėtojas nešasi per maskaradą – apeiginę ceremoniją, atliekamą prieš bendruomenę. Vieni maskaradai yra pramoga, pavyzdžiui, paradas arba šokis, sutvirtinantys bendruomenės kultūrinį tapatumą. Kiti lieka neatsiejama religinio ar socialinio ritualo dalis. Šiuose pasirodymuose persirengėlis tarsi atstoja moralės policininką, kuris nurodo, baudžia, palaiko ir įveda tvarką arba vadovauja perėjimui – iš berniuko į vyrą, iš piliečio į vadovą, iš augalų sodinimo į derliaus nuėmimą.
              Kaukių kilmė slypi senovės istorijos miglose, bet, anot meno istoriko Herberto M. Kolio (Herbert M. Cole), ji gali būti susijusi su medžioklės ritualais: noru įkūnyti arba galbūt numaldyti grobio dvasią.
              Fotografė Filisė Galembo daugiau kaip 20 metų keliavo po Afriką ir Haitį fiksuodama maskarado meną. Kuo kaukės tokios ypatingos? „Jos atspindi kūrybiškumą, – sako F. Galembo. – Tai ne tik kaukė. Tai visas unikalaus ritualinio apdaro ansamblis.“ Kurdama nuotraukas, F. Galembo keliauja ne tik į miestus, bet ir į nuošalius kaimus ir su gido pagalba ieško vykstančių maskaradinių ceremonijų. Ji parengia apšvietimą
ir fotoaparato trikojį priešais sieną, tvorą, namo pusę ir leidžia savo subjektams užsiimti vietą. Ji išfotografuoja vieną dvylikos kadrų kasetę. Štai ir viskas. „Man arba pavyksta, arba ne“, – sako ji. Dažniausiai jai pavyksta. —Cathy Newman.