Jei tik turėtume sparnus
Žvelgdama nuo aukštos ir šaltos vėjų nugairintos kopos krašto Šiaurės Karolinoje, buvau bepradedanti įgyvendinti svajonę, kuri mus sieja su Leonardu da Vinčiu: skristi. Renesanso epochos genijus praleido daugybę metų mėgindamas perprasti paukščio skrydį ir projektuodamas asmenines skraidymo priemones. 1519 m., gulėdamas mirties patale, L. da Vinčis apgailestavo dar ir dėl to, kad jo svajonė pakilti į orą taip ir liko neįgyvendinta. Nuo tada prabėgo beveik penki novatoriškų ieškojimų kupini šimtmečiai, ir atsirado
skraidyklė, paprastas ir saugus, pramoginiams skrydžiams pritaikytas prietaisas, su kuriuo dabar ketinu pakilti. Tačiau, nepaisant per šiuos šimtmečius patirtų nuotykių ir atliktų eksperimentų, žmonių siekis skraidyti – šauti į viršų nuo žemės tarsi dirvinis vieversys, pikiruoti kaip sakalas ir palaimingai lakioti kaip
kolibris – taip ir liko neįgyvendintas.
Ir ne todėl, kad niekas nebandė. Daugybė žmonių, siekiančių pakilti į orą, žuvo, turtai buvo paleisti vėjais, ir netgi šiandien mokslininkai, išradėjai bei avantiūristai toliau tęsia atkaklias paieškas.
