Adirondako stebuklas

           Iš ten, kur gyvenu, – pora valandų kelio į šiaurę nuo Niujorko miesto, – jaučiu keistą Adirondako kalnų
(Adirondack Mountains) trauką, jie yra dar už dviejų valandų kelio į šiaurės vakarus. Ta traukos jėga tokia pat stipri kaip ir Manhatano (Manhattan), tik kitokio pobūdžio – tai retų kelių ir retai apgyvento krašto vilionė. Čia atrodo, kad išorinis pasaulis dingsta anapus supančių kalnų, izoliuotas upių, stovinčio vandens ir pelkės.
Įkopkite į vieną iš Aukštųjų Viršūnių (High Peaks) ir prieš jūsų akis atsivers Adirondako kalnų panorama.
           Į šiuos kalnus jau nuo XIX a. vidurio nuolat atvyksta lankytojų. Šiandien Adirondako kalnus galima pasiekti važiuojant greitkeliu iš Olbanio (Albany) į Monrealį (Montreal) ir pasukus į kairę. Tačiau kai kurie keliai leidžia pajusti, kad atsidūrėte pirmykštės gamtos glėbyje.
           Atvykstant iš pietų pusės, kraštovaizdis keičiasi
sulig kiekvienu kilometru. Netrukus jus apsupa tamsi medžių – raudonųjų eglių, balzaminių kėnių, bukų bei cūgų – siena, ir staiga – vien amenys ir uolos. Jūs kopiate į Adirondako kupolą, aukštyn išstumtų senų uolienų atodangą, vyraujančią šiame kraštovaizdyje. Tada pasirodo vandens telkiniai: tvenkiniai ir ežerai, upeliai, upės ir pelkės, tokios klampios, kad neišsilaikytų niekas, sunkesnis už bebrą. Tai vieta, kuri, kaip daugiau prieš šimtmetį rašė filosofas Viljamas Džeimsas (William James), „verčia nusileisti žemyn“.