Daugiau nebe našlaičiai
Nairobio nacionalinio parko (Nairobi National Park) Kenijoje šiauriniame pakraštyje galima pamatyti paslaptingą virtinę ryškiaspalvių vilnonių antklodžių, užmestų ant susipynusių raibųjų krotonų gumbuotų šakų. Šiaip jau nuobodžių rudų ir žalių regiono spalvų fone išsiskiriančios antklodės galėtų būti palaikytos kokio nors seno gentinio ritualo likučiais – iki kiekvieno vakaro penktos valandos, kai išaiškėja jų, kaip dalies naujo tarprūšinio eksperimento, paskirtis.
Tolumoje sušmėžuoja kelios tiesios figūros ryškiai žaliais apsiaustais ir suglamžytomis baltomis safario skrybėlėmis, treliuojančiais aukštais balsais šaukiančios: „Kalama! Kitirua! Olare!“ Staiga iš brūzgynų išnyra drambliukai – pakrika aštuoniolikos galvų nulėpusiomis ausimis vilkstinė – hipnotizuojančiu grakštumu valdydami savo apvalainus kūnus ilgais straubliais. Jie susirenka pailsėti po spalvotu audeklu
nukarstytais medžiais, kur, prieš vėl leidžiantis į kelionę namo, prižiūrėtojai apriša kiekvieną antklode, kad būtų šilčiau. Namai – tai Deivido Šeldriko laukinės gamtos tresto (David Sheldrick Wildlife Trust) Nairobio
prieglauda, pasaulyje sėkmingiausias našlaičių drambliukų gelbėjimo ir reabilitacijos centras. Prieglauda iš visos Kenijos priima be globos likusius drambliukus, kurių dauguma būna brakonieriavimo arba žmonių ir laukinių gyvūnų susidūrimų aukos, ir augina juos, kol šie tampa nepriklausomi nuo pieno. Kai tik prieglaudoje pasveiksta ir sustiprėja, jie perkeliami daugiau kaip 160 km į pietryčius, į du laikino apgyvendinimo centrus Cavo nacionaliniame parke (Tsavo National Park). Ten, kiek kiekvienas iš jų nori, – tai gali trukti iki 8–10 metų, – jie pamažu grįžta atgal į laukinę gamtą. Ši programa – naujas tarprūšinės
empatijos eksperimentas, kurio imtis galėjo paskatinti tik žiauriausios žmogaus abejingumo apraiškos.
