Mačizma
Žozė Albertas, visą rytą žvejojęs savo rančos tvenkinyje, tebemūvėjo treninginėmis kelnėmis. Vidurio Brazilijos San Visentės de Minas (São Vicente de Minas) miestelyje jo motinos svetainėje vos tilpo trys sugrūsti krėslai, televizorius, daugybė šeimos nuotraukų, įrėminti Jėzaus ir Švenčiausiosios Mergelės atvaizdai, juoda vinilinė sofa, ant kurios atsilošęs dabar ilsėjosi jis, profesorius Karvaljas (Carvalho), besiruošiąs į pensiją Minas Žeraiso federalinio universiteto (Universidade Federal de Minas Gerais) Ekonomikos fakulteto dekanas, vienas žymiausių pastarosios amžiaus pusės Brazilijos demografų. Susikėlęs į viršų kojas, jis šyptelėjo. Be abejo, žinojo, kiek iš viso yra anūkų – 26. Didžiąją savo darbinės veiklos dalį jis rinko duomenis, analizavo ir rašė apie nepaprastą Brazilijos demografinį fenomeną, kurio mažytis atspindys – paties šeima: per dvi kartas jos gimstamumas nukrito iki 2,36 vaiko vienai šeimai ir artėja prie bendro valstybės vidurkio – 1,9 vaiko.
Naujasis Brazilijos gimstamumo lygis per mažas, kad gyventojų skaičius išliktų nepakitęs. Per paskutinius penkis dešimtmečius didžiausioje Lotynų Amerikos valstybėje – 191 mln. gyventojų turinčioje šalyje, kur dominuoja Katalikų bažnyčia, abortai uždrausti (išskyrus retus atvejus), o vyriausybė niekada nevykdė gimstamumo kontrolės politikos – šeimų dydis taip staigiai ir taip nuosekliai mažėjo, kad gimstamumo lygio kreivė primena vaikišką čiuožynę.
