CHADZAI
„Išalkau”, – sako onvasas atsitūpęs prie ugnies, mirkčiojančios pro dūmus. Šalia susėdę vyrai pritariamai sumurma. Vėlus vakaras, laukinės rytų Afrikos retmiškių giluma.
Iš moterų pusės atsklinda dainavimas, veikiau ritmiškas šūkčiojimas. Onvasas užsimena apie dieną keliaujant matytą medį. Vyrai susispiečia arčiau laužo. Tas medis auga sunkiai prieinamoje vietoje, paaiškina Onvasas, ant stačios kalvos, iškilusios žolingoje lygumoje. Jis, priduria rankas lyg šakas išskėsdamas į šalis, lipte aplipęs babuinais. Vyrai murma gyviau. Kibirkštys šokinėja į žvaigždėtą dangų. Pagaliau nuspręsta. Kiekvienas pašoka ir griebia savo medžioklinį lanką. Onvasui apie 60 – tiesa, ši gentis metais amžiaus neskaičiuoja, – bet jis lieknas, stiprus kaip ir kiti chadzų vyrai. Jo ūgis apie 1,5 m. Rankos ir krūtinė išmargintos gyvenimo rašmenimis: medžiojant įgytais randais, gyvačių įkandimų, strėlių ir peilių žaizdų, skorpionų ir spyglių dūrių žymėmis. Matyti ir kritimo iš baobabo, ir užpuolusio leopardo palikti pėdsakai. Onvasui likę tik pusė dantų. Jis apsiavęs iš senų padangų padarytus sandalus ir užsimovęs rudus apdriskusius šortus. Prie klubo kabo medžioklinis peilis, įkištas į dikdiko odos makštį. Jis ir kiti vyrai jau nusivilkę marškinius, kad susilietų su tamsa.
Onvasas pažvelgia į mane ir kažką sušneka gimtąja chadzų kalba. Mano ausiai ji atrodo keistai dvilypė: viena dvi frazės skamba sklandžiai ir melodingai, paskui šaižiai ir kapotai – liežuvis pliaukši ir garsai sprogsta gomuryje. Ši kalba nesigiminiuoja su jokia kita gyvąja kalba, ji, kaip pasakytų kalbininkas, yra izoliuota.
