Mes žmonės, daug ko, ką turime, nevertiname. Mums atrodo savaime suprantama tai, kad galime vaikščioti, ropoti ar išlenkę vienu kitu stikliuku per daug, patraukti prie žavios kitos lyties atstovės. Augalai tokios laimės neturi. Didžiąją dalį ilgos augalijos istorijos poruotis galėjo tik tie augalai, kurie stypsojo vienas šalia kito, kone lietėsi. Tiesa, balkšvi samanų spermiai prie artimiausių partnerių nuteka lietaus vandeniu, kaip buvo ir pirmiesiems Žemės augalams, bet tokiu atveju turi būti drėgna. Kadaise augalija galėjo išlikti tik tose drėgnose vietose, kur lietaus lašai sujungdavo vyriškuosius ir moteriškuosius tos pačios rūšies individus. Daugiausia Žemė buvo ruda.
Ir tada, daugiau nei prieš 375 mln. metų, atsitiko tai. Vienai augalų grupei išsivystė žiedadulkės ir sėklos, ir nuo tada viskas pasikeitė. Pasakysiu tiesiai: žiedadulkės yra tikrų tikriausia augalų sperma – kiekvienoje žiedadulkėje glūdi du spermiai, gaubiami vienos dažniausiai geltonos membranos, kuri juodviem yra ir būstas, ir erdvėlaivis. Jei ilgas žūtbūtines augalijos pastangas įsikabinti į Žemę laikysime dramatiška vienas kito išsiilgusių mylimųjų istorija, tai žiedadulkių atsiradimas yra laiminga jos pabaiga, kai mylimieji pagaliau įveikia juos skiriančius metrus ar net jūrmyles. Evoliucija sukūrė stebuklą ir jis pakeitė pasaulį – dabar sueitis įmanoma ir su nepažįstamaisiais.