ATGIMSTANTI SALA
Pietų Džordžijos sala – tai iš jūros iškilęs status ir atšiaurus 180 km ilgio lankas su tamsiomis antarktinių kalnų viršūnėmis, ledyniniais skydais ir kabančiaisiais ledynais. Žvelgiant nuo laivo denio sala tiesiog pritrenkia – lyg regėtum Himalajų kalnus po pasaulinio tvano. Pietų Džordžija (South Georgia) yra įstabiai fantastinė: pusę tokios atokios ir akmeningos vietos amžinai dengia sniegas ir ledas, o kita pusė yra plikos uolos ir apaugusi tundrai būdinga augalija. Ji žadina prieštaringus ir sunkiai suprantamus jausmus, jos nuotaikos permainingos: vieną akimirką čia nušvinta, kitą jau apsiblausę, drebia šlapias sniegas, tačiau netrukus ir vėl nušvinta. Sala keistai išskirtinė, regis, vienu metu ir palaiminta, ir prakeikta. Žemėje nedaug vietų kaip ši, kur viešpatauja dviprasmybės ir paradoksai.
Pirmas paradoksas, su kuriuo susiduria keliautojas, susijęs su atvykimo kryptimi. Žmonėms, salą pasiekusiems iš šiaurės, ši vieta pasirodo grėsminga ir šalta. Tie, kas atplaukia iš pietų nuo Antarktidos pusiasalio, išvysta beveik atogrąžų sodrumu alsuojančią žemę. (Antarktidoje auga dviejų rūšių aukštesnieji augalai, o Pietų Džordžijoje šių rūšių yra 26.) Beveik prieš šimtą metų tyrinėtojui Ernestui Šakltonui (Ernest Shackleton) – kai jo „Endurance” laivą sutraiškė Antarktidos pakas (daugiametis ledas, nuolat dreifuojantis vandenyno paviršiumi, – red. past.) ir jis su savo įgula 16 mėnesių tarsi spąstuose išbuvęs tarp ledo lyčių galiausiai ištrūko ir su penkiais vyrais maža gelbėjimosi valtimi per audringas jūras įveikęs 1300 km pasiekė Pietų Džordžijoje įrengtą banginių medžiotojų stovyklą, – ši snieguota sala pasirodė lyg rojus.
