Storapadė pica neatsiejama nuo vėjuotos Čikagos įvaizdžio
Teksto autorė Gabija Steponėnaitė
XIX ir XX amžių sankirtoje iš Neapolio į Niujorką atvykę imigrantai Jungtinėms Amerikos Valstijoms padovanojo neatsiejamą šalies kulinarinių tradicijų atributą – picą. JAV kepama gausybė įvairiausių picų: tradicinės su dešra, kiauliena, grybais, pipirais, pepperoni ar novatoriškos su gražgarstėmis, valgomaisiais trumais, vytinta šonine ar net žemės riešutų sviestu. Vėjuotu didmiesčiu pramintoje Čikagoje picos mylėtojai sukūrė storapadę picą, kuri tapo neatsiejama nuo miesto įvaizdžio.
„Iškepti storapadę Čikagos picą trunka amžinybę ir kainuoja tiek pat, kiek pagaminti keturias Niujorko picas. Čikagos pica reikalauja pasiaukojimo“, – rašė amerikietis humoristas, rašytojas, aktorius ir prodiuseris Jimas Gaffiganas.
„Įveikęs vieną gabalą esi sotus, – tęsė komikas. – Ir turėtumei būti sotus, nes suvalgei apie kilogramą maisto. Antro gabalo niekuomet nereikėtų, bet pradėjęs nebegali sustoti. Laukimas, kol tavo pica bus iškepta, kursto entuziazmą ir lūkesčius, todėl vieno gabalo negana. Paprastas žmogus gali įveikti du gabalus, bet aš norėčiau įsivaizduoti esąs antžmogis.“
Čikagos picą vieni dievina, kiti nuo jos suka nosį. Dėl skonio nesiginčijama. Šis patiekalas neatsiejamas nuo vėjuoto didmiesčio įvaizdžio ir tradicijų. Miesto kulinarinio pasididžiavimo išskirtinis bruožas – dviejų centimetrų gylio tešlos padas. Čikagos pica kepama ne ant skardos, o giliose apvaliose ketaus keptuvėse.
Vėjuotame didmiestyje gyvenantis ir dirbantis Williamas Bikes, leidinio „Gazette“ redaktorius, mėgaujasi Čikagos storapade pica nuo 1971 metų. „Į namus mano bičiuliai užsisako tradicines picas. Kai susitinkame restorane, tradiciškai, kaip ir daugelis kitų čikagiečių, užsisakome storapadę picą. Čikagos pica valgoma ypatingomis progomis, sakykim, susirinkus seniems draugams“.
Čikagos pica valgoma ypatingomis progomis, pavyzdžiui, susirinkus seniems draugams. Nuotrauka: ANB Communications
W. Bikes minėjo, jog storapadžių picų pasirinkimas mieste gausus: yra picerija, kuri siūlo storapadę picą su traškiu viršumi, kita kepa picas su tąsiu, o ne sausu ir traškiu padu, dar kitur gaminamos picos su aibe ingredientų. Jis prisipažino, ragavęs daugelį picų, bet Čikagos – jam pati skaniausia.
„Nežinau, ar galima storapadę Čikagos picą vadinti pica, – abejojo Carol Behnke Scheidenhelm, Loyolos Universiteto Čikagoje, Šv. Ignacijaus pedagogikos fakulteto steigėja ir vadovė. – Mano galva, pica turi turėti ploną pagrindą su šviežiais ingredientais ir geru žiupsniu Viskonsino valstijos sūrio. Storapadė pica primena pyragą su įdaru. Čikagos pica valgoma peiliu ir šakute, o jos įdaras tirštas ir lipnus. Nors daugelis žmonių labai mėgsta šį patiekalą, aš mieliau renkuosi tradicinę picą“.
Kai prieš 35 metus Kompiuterių mokslų konsultantas Tony’is Livernois pirmą kartą atvyko į Čikagą iš El Centro miesto Kalifornijos valstijoje ir paragavo storapadės picos, išsyk tapo lojaliu jos gerbėju. Būdamas vidurinės mokyklos moksleiviu jis dirbo „Straw Hat Pizza“ picerijoje ir buvo girdėjęs apie Čikagos storapadę picą. „Bet tai, ką jie vadino storapade pica, nė iš tolo nepriminė originalo“, – sakė jis.
„Čikagos storapadės picos skonis priminė lazaniją, patiektą ant tešlos pado. Joje mėsos, daržovių ir sūrio sluoksniai buvo aplieti švelniai saldžiu pomidorų padažu. Picos viršus buvo apskrudęs“. Šiandien, kai pas jį į Čikagą atvyksta niekada čia neviešėjusių svečių, jis tradiciškai vedasi juos paragauti storapadės picos.
Naujovė sužavėjo miestelėnus
Šio patiekalo istoriją pradėjo rašyti pirmieji emigrantai iš Neapolio – XIX amžiaus pabaigoje jie atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ieškoti darbo fabrikuose. Ilgėdamiesi namų ir tradicinio maisto, italai ėmė kepti tradicines picas.
Prabėgus pusei amžiaus, Čikagoje 1943 metais buvo įsteigta ir iki šių dienų veikianti „Pizzeria Uno“ miestelėnams pasiūlė paragauti naujoviško patiekalo – amerikietišką itališkų picų variantą. „Pizzeria Uno“ keptų picų padas buvo storas ir gilus, tad jos priminė sūrio, daržovių ir mėsos pyragą, užpiltą tirštu pomidorų padažu.
Neapolietiškos picos mėgėjai nieko panašaus nebuvo matę. Ir ne tik jie. Todėl labai greitai „Pizzeria Uno“ pica tapo ne tik mėgstamu italų imigrantų patiekalu, bet ir viso miesto pasididžiavimu.
Storapadės picos recepto atsiradimo istoriją gaubia paslaptis. Vieni šaltiniai teigia, kad jį sukūrė du vadybininkai – Ike’as Sewellas ir Ricas Riccardo, „Pizzeria Uno“ steigėjai. Kiti šaltiniai tikina, jog Malnatis šeimos nariai, kurie taip pat dirbo Pizzeria Uno“, yra storapadės picos recepto autoriai. 1971 metais, Čikagos Lincolnwood priemiestyje, Rudyis Malnatis Sr., ir jo sūnus Lou Malnatis atidarė savo restoraną kuris šalyje garsėja storapadėmis picomis, o jų vardas tituluojamas seniausios storapadės picos meistrų šeima. Tiesa turbūt niekada neišaiškės, bet dabar didmiestyje, jo priemiesčiuose ir toli už jo ribų veikia šimtai Čikagos stiliaus picerijų, kurios dažnai būna įsteigtos čikagiečių.
Gaminant storapadę Čikagos picą pirmiausia į apvalią keptuvę pilama aliejaus – pica gražiai apskrus, bet neprisvils. Kai kurie meistrai ant keptuvės dugno dar pabarsto įvairių prieskonių. Keptuvių negalima plauti, jas dera tik išvalyti – taip išsaugomas unikalus skonis.
Čikagos picos tešla savita – tai mielinės ir biskvitinės tešlos hibridas. Tradiciškai į ją įmaišoma kukurūzų aliejaus. Be to, į tešlą gali būti dedama kukurūzų miltų ar manų kruopų – tuomet padas taps gelsvas it medus.
Lyginant su tradicinėmis picomis, storapadžių Čikagos picų ingredientai dedami atvirkštine tvarka. Į apvalią tešlos formą pirmiausia beriama sūrio, mėsos, daržovių ir tik tada pilama pomidorų padažo. Papildomai galima užberti žiupsnelį parmezano sūrio. Kadangi Čikagos pica kepama mažiausiai pusvalandį, tokia tvarka sudėti ingredientai nesudega.
Storapadė Čikagos pica kepama vidutiniškai 40 minučių. Restoranuose padavėjai įkaitusius geležinius indus atneša žnyplėmis, panašiomis į naudojamas stiklo pūtimui.
Skonis kinta, tradicijos išlieka
„Mieste daug picerijų, kepančių storapades picas, ir kiekviena jų turi savitų bruožų, visur tradicinis receptas kiek pakitęs“, – sako generalinis direktorius Seanas Asbra, jau daugiau kaip trisdešimt metų vadovaujantis „Pequod’s Pizza“ Čikagoje. Jų picos JAV garsėja sūrio pakraštėliais, nes, prieš pašaudami jas į krosnį, ant tešlos kraštų užbarstome mocarelos. Iškeptos picos atrodo tarsi kiek apsvilusios, bet apskrudęs sūris suteikia joms specifinio skonio.
Pasak S. Asbros, „Pequod’s Pizza“ gaminamų storapadžių picų užsisako įvairiausiuose Jungtinių Valstijų kampeliuose gyvenantys žmonės. Užsakymai klientams gabenami lėktuvais. Toks klientų lojalumas „Pequod’s Pizza“ gaminiams nėra atsitiktinis – ši picerija yra tarp penkių geriausių Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Per daugiametę darbo patirtį S. Asbra pastebėjo kintantį klientų skonį. „Mūsų picos nedaug pakito – tradiciškai naudojame populiarius ingredientus: pepperoni ir itališkas dešras. Tačiau pastebėjau, kad mieste žmonės vis dažniau užsisako picas su itališkais mėsos kukuliais ar jautiena, renkasi aštresnius prieskonius – Chalapos aitriąsias paprikas, aitriąją papriką ar aštrų marinuotų daržovių mišinį – giardiniere. Daugiau klientų pageidauja picų plonesniais padais, taip turbūt mažina suvartotų angliavandenių kiekį“, – sako S. Asbra
Dailininkė ir „ANB Communications“ įmonės prezidentė Anne Nordhouse-Bike dar vaikystėje valgydavo storapades picas gyvendama priemiesčiuose Čikagos šiaurėje. „Tada žmonės storapadę picą vadino „keptuvės pica“ ir ją valgyti visada buvo įvykis. Šiandien esu veganė, o storapadė pica ne visada gaminama naudojant tik augalinius produktus. Nepaisant to, ji puiki tuo, kad tinka įvairiausios daržovės. Ji lieka tokia pat skani. Tokia pat Čikagos pica“.
„Pequod’s Pizza“ generalinis direktorius kalbėjo: „Čikagietiška pica – komforto maistas. Jis dvelkia namų jaukumu ir kelia malonius prisiminimus“.
