KLESTINČIOS BANDOS

        Neseniai Džuboje (Juba) sename kolonijinio stiliaus pastate suskilusiomis sienomis ir kartais dingstančia elektra du buvę kariškiai – gen. ltn. Freizeris Tongas (Fraser Tong) ir gen. mjr. Filipas Čolas Madžakas (Philip
Chol Majak) – nupasakojo dabartinę laukinių gyvūnų padėtį Sudane.

       „Čia atjoja organizuotų gaujų, apie 50 vyrų, – sakė F. Tongas. – Jų taikinys – drambliai ir stambesni kanopiniai žvėrys. Džiovintą gyvūnų mėsą ir dramblio kaulą išgabena kupranugariais.“

        Iš dalies autonominio Pietų Sudano viceministras F. Tongas, atsakingas už laukinės gamtos apsaugą, darbuojasi sostinėje Džuboje. Vyresniojo laukinės gamtos apsaugos pareigūno, buvusio dalinio vado F. Č. Madžako kariai pagarsėjo per paskutinį Sudano pilietinį karą (prasidėjusį 1983 m.), nešiojamosiomis priešlėktuvinėmis raketomis numušdami „MiG“ naikintuvus. Prieš
penkerius metus šis konfliktas pasibaigė paliaubomis, bet dabar F. Č. Madžakas kovoja kitame kare. „Reikia apginti šiuos žvėris“, – pasakė jis.

        Pietų sudaniečiai jaučiasi nepaprastai artimi laukiniams gyvūnams – ištisus šimtmečius atėjūnai čia gviešėsi dviejų gėrybių: vergų ir dramblio kaulo. Žmonės ir drambliai reiškė kone tą patį – čia grobiamas prekes, gabenamas tais pačiais laivais.

        Per pilietinį karą žmonių ir žvėrių ryšys dar labiau sustiprėjo. Sprogstant bomboms ir sausumos minoms žmonės, kurie nepabėgo į gretimasšalis, slapstėsi brūzgynuose. Taip saugojosi ir drambliai bei kiti migruojantys žvėrys. Kai kurie iš jų pakliūdavo į nagus medžiotojams, bet daugelis kulkų išvengdavo pasislėpdami žmonėms sunkiai prieinamose nuošaliose vietose. Pietų sudaniečių akyse jie tapo tokiomis pat karo iš namų išvytomis aukomis.