TRAPI TAIKA
SUDANO GYVENTOJŲ NESANTAIKOS priežastys taip aiškiai siejasi su šalies geografine padėtimi, kad yra matomos net iš kosmoso. Afrikos šiaurėje plyti didžiulė smėlingoji Sachara, o už jos, siaurėjančio žemyno viduryje, – žalias savanų ir džiunglių ruožas. Tarsi didelis pleištas ši augalijos juosta padalija žemyno gyventojus. Ši linija perskiria ir Sudaną: šiaurėje driekiasi negyva dykuma, o pietuose veši pievos ir drėgnieji atogrąžų miškai. Abiejose pusėse gyvuoja skirtingos kultūros.
Sudane arabų ir juodaodžių afrikiečių susitikimas nebuvo taikingas. VII a. šį kraštą – tuometinę Nubiją (Nubia) – užkariavę musulmonai pamatė, kad dauguma čionykščių gyventojų – krikščionys. Susidūrę su nubų pasipriešinimu, musulmonai daugiau kaip tūkstantmetį negalėjo užimti šio krašto, kol čia neįžengė Osmanų imperatoriaus vietininkas Kaire, į pietus nuo Egipto ieškantis dramblio kaulo ir žmonių išteklių. 1820 m. jis pagrobė į vergovę 30 000 žmonių, laikomų sudaniečiais, – taip čia buvo vadinami juodaodžiai.
Pagaliau pasaulyje pamažu uždraudus vergovę, iš verslo turėjo pasitraukti ir vergų prekeiviai. Osmanai paliko šią vietovę XIX a. devintojo dešimtmečio pradžioje, o 1899 m., po trumpo Sudano nepriklausomybės laikotarpio, šalį užėmė britai ir valdė ją kaip du atskirus regionus. Kadangi viso Sudano neaprėpė – centrinė valdžia įsikūrė Chartume (Khartoum), o genčių vadai gavo tam tikrus įgaliojimus valdyti provincijas. Britų vyriausybė Sudano šiaurėje diegė islamą ir arabų kalbą, o pietuose – krikščionybę ir anglų kalbą. Šiaurės ūkį plėtojo, o pietus paliko likimo valiai. Tad kyla klausimas: kodėl susikūrė bendra Sudano valstybė?
