Žemė tą buvo patyrusi ir anksčiau. Tiesa, planetos karštinė nebuvo tokia pati; pasaulis tąkart, maždaug prieš 56 mln. metų, buvo visai kitoks. Atlanto vandenynas dar nebuvo visiškai susiformavęs, ir gyvūnai, įskaitant galbūt ir mūsų protėvius primatus, iš Azijos galėjo per Europą ir per Grenlandiją nusigauti iki Šiaurės Amerikos. Jie nebūtų aptikę nė kruopelės ledo; net prieš tuos įvykius, apie kuriuos kalbame, Žemė
jau buvo daug šiltesnė, nei yra dabar. Bet kai paleoceno epocha užleido vietą eocenui, planetai buvo lemta tapti dar šiltesnei – sparčiai, radikaliai šiltesnei.
Priežastis buvo gausus ir geologiškai staigus anglies išskyrimas. Kiek tiksliai anglies pateko į atmosferą per paleoceno-eoceno šilumos maksimumą, arba PEŠM, kaip mokslininkai dabar vadina šį karščio laikotarpį, nežinoma. Bet, apytikriais jų apskaičiavimais, tai buvo maždaug toks kiekis, koks patektų į atmosferą šiandien, jeigu žmonės sudegintų visus Žemės akmens anglių, naftos ir gamtinių dujų išteklius. PEŠM truko daugiau kaip 150 000 metų, kol buvo sugertas anglies perteklius. Jis atnešė sausrą, potvynius,
vabzdžių antplūdžius ir kelis išmirimus. Gyvybė Žemėje išliko – iš tikrųjų, ji klestėte klestėjo, – bet buvo iš esmės kitokia. Šiandien evoliucinių padarinių, kuriuos sukėlė anas tolimas staigus anglies pagausėjimas, yra visur aplink mus; tiesą sakant, jiems priklausome ir mes. Dabar mes patys kartojame tą eksperimentą.