Nors ir žinote, kad jūsų paauglys veliasi į pavojingas situacijas, išgirdę apie jas galite netekti žado. Ne taip jau seniai vieną gražų gegužės rytą man paskambino vyriausias sūnus, tuomet septyniolikmetis, ir pranešė ką tik praleidęs porą valandų valstijos policijos nuovadoje. Matyt, vairavęs „truputį per greit“. Paklausiau, ką reiškia „truputį per greit“? Paaiškėja, kad mano genų kūrinys, mylima atžala, vyru bevirstantis jaunuolis, kitados mano vystytas, sūpuotas, myluotas, o vėliau stumtas ir trauktas į vyrų pasaulį, greitkeliu
skriejo 182 km/h greičiu.
„Tai jau gerokai daugiau nei truputį per greit“, – tariau.
Jis pritarė. Tiesą sakant, iš balso atrodė prislėgtas ir atgailaujantis. Neprieštaravo, kai pasakiau, kad baudą ir galbūt užmokestį advokatui turės susimokėti iš savo santaupų. Nesiginčijo, kai priminiau, kad lekiant tokiu greičiu pakaktų menkiausios smulkmenos – šuns ant kelio, sprogusios padangos, nusičiaudėti – ir jis žūtų. Iš tiesų jo supratingumas tiesiog erzino. Netgi pats pareiškė, kad policininkas teisingai pasielgė
jį sustabdydamas: „Nėr čia ko mums lakstyti 182 kilų per valandą.“