Kerintys Australijos kanjonai

           Šveicarai turi kalnus, ir į juos kopia. Kanadiečiai turi ežerus, tad plaukioja kanojomis. Australai turi kanjonus, ir imasi juos tyrinėti – tai hibridinė beprotybės forma tarp kopimo į kalnus ir urvų tyrinėjimo, kai
užuot lipę į viršų, leidžiasi žemyn, neretai šlapiais tuneliais ir ankštais koridoriais. Skirtingai nuo kitų siaurais kanjonais galinčių pasigirti kraštų, tokių kaip Jutos valstija JAV, Jordanija ar Korsika, Australija didžiuojasi turtingu, senus laikus siekiančiu kanjonų tyrinėjimo paveldu. Tam tikra prasme tai ekstremali žygių per brūzgynus forma, kažkas, ką aborigenai darė tūkstančius metų prieš atvykstant europiečiams. Tačiau neturėdami virvių ir reikiamos įrangos, aborigenai negalėjo išžvalgyti pačių giliausių plyšių.
            Šiandien gal tūkstančiai australų pėsčiomis keliauja kanjonais, šimtai leidžiasi į juos virvėmis, bet tik nedaugelis tyrinėja naujus. Šie ambicingi aistruoliai paprastai turi stiprias regbio žaidėjo kojas, įdrėskimų randais išmargintus kelius, pingvino atsparumą lediniam vandeniui, valabės vikrumą šokinėjant per uolas ir urvų tyrinėtojo ryžtą lyg kurmiui šliaužti į drėgnas tamsias angas. Dažniausiai jie avi „Dunlop Volley“ kiltinius
teniso batelius guminiais padais, dėvi apdriskusius šortus, suplyšusius antbačius ir pigius multino
megztinius. Jie stovyklauja prie mažų lauželių ir pusryčiams, pietums bei vakarienei ruošia karštus sumuštinius su įvairiais priedais, – suvožę geležinėmis formomis juos kepa virš ugnies. O svarbiausia – ieško nuošaliausių, sunkiai prieinamų kanjonų. „Kuo tamsesnis, siauresnis ir vingresnis – tuo geriau, – sako Deivas Noublas (Dave Noble), vienas labiausiai patyrusių kanjonų tyrinėtojų šalyje. – Žmonės sako: „O jeigu ten įstrigsi?“ To ir ieškai. Kad norėdamas išsiropšti, būtum priverstas improvizuoti.“