Baltijos pilkieji ruoniai

National Geographic Kids projektas: Aš atsakingas už savo planetą

Šie nuostabūs gyvūnai – ant išlikimo ribos. Kaip žmonės bando juos išsaugoti?

AUTORIUS REMIGIJUS BARAUSKAS

Šios vasaros pabaigoje į Baltijos jūrą paleista 19 sustiprėjusių ruoniukų. Jie pavasarį buvo rasti leisgyviai Lietuvos pajūryje ir gydomi bei globojami Lietuvos jūrų muziejaus Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centre Klaipėdoje.

Nykstanti jūros gyvūnų rūšis

Baltijos pilkieji ruoniai – reta, nykstanti rūšis, įrašyta į Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos Raudonąsias knygas. Jie yra didžiausi Baltijos jūros žinduoliai, čia gyvenantys daugiau nei dešimt tūkstančių metų.

Mokslininkai skaičiuoja, kad XX amžiaus pradžioje Baltijos jūroje gyveno apie 200–300 tūkst. Baltijos pilkųjų ir žieduotųjų ruonių. Tačiau praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje jų jau buvo likę vos apie 5–10 tūkst. Ruonių labai sumažėjo dėl besaikės medžioklės, industrializacijos, klimato kaitos, gausaus pesticidų naudojimo žemės ūkyje, kuris labai prisidėjo prie stipraus Baltijos jūros užterštumo. Paprasčiau tariant, ruoniams grėsė išnykimas dėl žmogaus ūkinės veiklos, kuri teršia aplinką ir daro didelį poveikį mūsų planetos klimatui bei visai ekosistemai.

Tačiau pastaraisiais metais Lietuvoje ir kitose Europos šalyse pradėjus įgyvendinti įvairias aplinkosaugos ir gyvūnų apsaugos iniciatyvas, Baltijos pilkųjų ruonių vėl padaugėjo.

Ruoniai užklysta ir į Lietuvą

Lietuvos pakrantėje ruoniai nuolat negyvena ir čia vaikų nesiveda, pas mus jie tik užklysta maitintis paskui žuvų būrius. Todėl dažniausiai juos jūroje prie savo tinklų sutinka žvejai. Kartais ruonius galima stebėti ir pajūryje, nes jie mėgsta ilsėtis ant akmenų, pavyzdžiui, Karklėje netoli Klaipėdos, prie Olando Kepurės. Čia ne kartą ruoniai buvo smalsuolių nufotografuoti ir netgi tapę socialinių tinklų įžymybėmis.

Didžiausios Baltijos pilkųjų ruonių kolonijos yra Rygos įlankoje Latvijoje, taip pat šiauriau – prie Estijos krantų ir salų, Botnijos, Suomijos įlankose. Dažniausiai jauniklius jie veda būtent šiose vietovėse, nes čia gausu nedidelių neprieinamų salų, kur ruoniams gyventi ir daugintis saugiausia.

Ką daryti pastebėjus ruoniuką?

Po 18–20 dienų trunkančio žindymo ruonių patelės išplaukia, palikdamos jauniklius mokytis savarankiškai išgyventi. Deja, nemaža dalis jauniklių žūva. Mokslininkai mano, kad ruonės visų ruoniukų paprasčiausiai nebeišmaitina, nes Baltijos jūroje dėl intensyvios žvejybos ir užterštumo labai sumažėjo ruonių maisto – žuvų.

Kai kurie mažyliai vandenyje atsiduria išgąsdinti žmonių, šunų ar laukinių gyvūnų, kurie neretai ruoniukus net sukandžioja. O tada tie nelaimėliai jūros srovės ir vėjo nešami nukeliauja šimtus kilometrų ir pavargę bei išsekę bangų priplakami prie mūsų šalies krantų.

Tai vyksta pavasarį, kovo–gegužės mėnesiais. Jei prieš 30 metų Lietuvos pakrantėje būdavo randama vos 1–2 ar 3–4 ant mirties slenksčio atsidūrę ruoniukai, tai pastaraisiais metais tokių nelaimėlių randama po keliolika, o šiemet – virš 20 (deja, ne visi išgyveno). Tai rodo, kad ši problematika didėja. Todėl labai svarbu žinoti, ką daryti Baltijos jūros pakrantėje pastebėjus smėlyje gulinti ruoniuką.

Jeigu ruoniukas visiškai nereaguoja į priėjusius prie jo žmones, vadinasi, jis nusilpęs. Todėl reikėtų skambinti Bendrojo pagalbos centro telefono numeriu 112 ir informuoti apie tai. Jokiu būdu negalima ruoniuko varyti atgal į vandenį, mėginti šerti, liesti. Reikėtų jį apsaugoti nuo šunų ir per daug smalsių žmonių, kad jis galėtų ramiai ilsėtis. Bendrasis pagalbos centras informuos specialistus ir ruoniukas bus nugabentas į Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centrą.

Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centras

Šis centras svarbus ne tik Lietuvai, bet ir kitoms šalims, turinčioms priėjimą prie Baltijos jūros. Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centre yra slaugomi ir gydomi dėl žmogaus ūkinės veiklos nukentėję ruoniai ir paukščiai. Čia taip pat atliekami moksliniai tyrimai, vykdomos jūros gyvūnų gelbėjimo programos.

Į šį centrą patekę nusilpę ruonių jaunikliai pirmiausia yra pasveriami, jiems skiriami reikiami vaistai. Kai kuriems ruoniukams netgi prireikia atlikti operacijas, kad būtų užgydytos laukinių gyvūnų ar šunų padarytos gilios plėštinės žaizdos.

„Pas mus ruoniukai dažniausiai patenka visiškai išsekę, kartais jie sveria vos 9–11 kg, t. y. mažiau nei gimę. Be to, būna daug negaluojančių ruoniukų, nes dėl jūros užterštumo gyvūnai dažniau suserga. Jei mūsų specialistai ruoniukų negydytų ir neslaugytų, jie paprasčiausiai žūtų“, – pasakoja Nina Puteikienė, Lietuvos jūrų muziejaus Kultūros komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vedėja.

Gelbėjimo iniciatyva

Lietuvos jūrų muziejuje ruoniukai gydomi ir slaugomi jau 30 metų. Ruonių gelbėjimas prasidėjo nuo vieno gamtą ir laukinius gyvūnus mylinčio žmogaus iniciatyvos. Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojai juokauja, kad ruoniukų tėtis ir mama yra biologas Arūnas Grušas, Lietuvos jūrų muziejaus Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus vedėjas.

Kadangi ruoniai buvo įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą, be to, palikti išsekusius jauniklius gaišti ant kranto atrodė ne žmogiška, A. Grušas prieš kelis dešimtmečius pradėjo juos gabenti gydyti į Lietuvos jūrų muziejų. Iš pradžių tam nebuvo pritaikytų patalpų. Tiesiog viename iš muziejaus administracijos kabinetų buvo įrengtos dvi vonios ir pradėti slaugyti ruoniukai.

Tai daryti nėra lengva, nes ruoniukai yra laukiniai gyvūnai – jie ir kandžiojasi, ir šlapinasi, ir tuštinasi, o darbuotojams reikia juos maitinti ir viską sutvarkyti. Todėl Arūnas ir jo skyriaus darbuotojai lieka dirbti ir nakčiai, kad galėtų ruoniukus vakare ir anksti ryte pašerti, jog maitinimo pertrauka nebūtų per ilga ir mažyliai priaugtų svorio, sustiprėtų.

Tai tarsi ruoniukų sanatorija

Ruoniukų priežiūros sąlygos labai pagerėjo, kai prieš porą metų buvo atidarytas Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centras. Tai tarsi moderni ruoniukų ligoninė ir sanatorija, kurioje įrengtos specialios nedidelės palatos su baseinėliais, kur ruoniukai yra gydomi ir atgauna jėgas.

Iš pradžių ruoniukai apgyvendinami po vieną, kad vienas kito neužkrėstų ar nesužalotų. Pirmąsias dienas jie būna šeriami per specialų zondą (piltuvą su žarnele), nes patys žuvies dar nesugeba praryti. Per žarnelę į į skranduką jiems supilamas maistas – pagaminta speciali tyrė, kurioje yra maltos silkės, vitaminų, žuvų taukų, gerųjų žarnyno bakterijų ir kitų reikalingų medžiagų bei vaistų. Ruoniukai maitinami kas 3–4 valandas su nakties pertrauka ir taip po truputį pradeda atsigauti.

Sustiprėję ruoniukai maitinami nebe specialia tyre, o žuvimi, kurią centro darbuotojai iš pradžių jiems paduoda į burną. Maitindami ruoniukus darbuotojai mūvi specialias pirštines, kad laukiniai gyvūnai jiems neperkastų pirštų.

Išmokyti ruoniukus valgyti žuvį nėra paprasta, nes kai kurie iš jų, kaip juokauja centro darbuotojai, elgiasi lyg bajoraičiai. Pavyzdžiui, ėda tik grundalus arba iškanda tik žuvies vidurį, o galvą palieka. Kitas nori, kad būtų valgydinamas tik iš rankų, ir panašiai.

Išgyvenimo pamokos dideliuose baseinuose

Kai ruoniukai jau patys geba palatos baseinėlyje pačiupti numestą negyvą žuvį, prasideda kitas jų reabilitacijos etapas. Jie perkeliami į Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centre įrengtus didelius lauko baseinus, kur kelionei į laisvę ruošiasi kartu su kitais sustiprėjusiais ruonių jaunikliais. Dideliuose baseinuose gyvūnai gali plaukioti, nardyti ir mokytis dėl maisto konkuruoti su savo likimo broliais ir sesėmis.

„Norint ruoniuką reabilituoti, reikia ne tik jį pagydyti, priauginti jo svorį iki 40 kg, bet ir į laisvę išleisti tokį, kad gyvūnas gebėtų savarankiškai pagauti žuvį“, – pasakoja N. Puteikienė.

Beje, ruonių jaunikliai, panašiai kaip ir katės, mėgsta žaisti su grobiu – pačiumpa žuvį ir paleidžia, po to vėl čiumpa. Kad ir kokie mieli būtų maži ruoniukai, reabilituojant jie nėra jaukinami. Tai daroma, siekiant, kad laukiniai gyvūnai išlaikytų natūralią agresiją, kuri jiems reikalinga norint išgyventi sugrįžus į jūrą.

Džiaugsmingas momentas

Kai ruoniukai priauga pakankamai svorio ir jau geba patys maitintis, ateina gražus ir jaudinantis momentas – jie paleidžiami į laisvę.

Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centre ruoniai yra pakraunami į jų gabenimui pritaikytas dėžes ir laivu iš Klaipėdos uosto plukdomi 20 km į jūrą. Arti kranto jie nepaleidžiami, nes čia ruoniams pavojinga, kadangi jūros pakrantėje yra daug ištemptų žvejų tinklų.

Laivui nutolus nuo kranto, dėžės su ruoniais specialiu liftu nuleidžiamos į vandenį, atidaromos ir ruoniai vienas po niurkteli į Baltiją. Tarsi atsisveikindami su savo gelbėtojais jie išneria, pasižiūri, žaismingai panardo ir nuplaukia vos ne visi skirtingomis kryptimis.

Ką praneša specialūs siųstuvai?

„Visus 19 ruonių, kurie pas mus atkeliavo pavasarį, šiemet į Baltijos jūrą paleidome su pritvirtintais specialiais siųstuvais. Taip mes sužinome, kur ruoniai plaukia ir koks jų likimas. Deja, gavome informacijos, kad vienas ruoniukas, kurį paleidome rugpjūčio mėnesį, žuvo įsipainiojęs į Estijos žvejų tinklus“, – pasakoja N. Puteikienė.

Siųstuvai ne tik padeda stebėti ruonių elgseną, įvertinti jų reabilitacijos sėkmingumą, bet ir rinkti kitą mokslininkams svarbią informaciją.

„Iš siųstuvų gauti duomenys suteikia žinių ne tik apie pačius ruonius, bet ir apie bendrą Baltijos jūros būklę. Ruoniai neplauks 80 kilometrų nuo kranto ir neners itin giliai vien dėl malonumo – jie tokiu būdu ieško žuvies. Tad stebėdami ruonių judėjimą galime daugiau sužinoti apie tai, kur Baltijos jūroje žuvies ištekliai yra gausūs, o kur – menki. Kuo daugiau turime surinktos medžiagos iš siųstuvų, tuo galime daryti tikslesnes išvadas“, – sako Lietuvos jūrų muziejaus Kultūros komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vedėja.

Ant ruonių pritvirtinti specialūs siųstuvai išsilaikys iki pavasario, kol jūros gyvūnai keis kailį, o su senu kailiu nukris ir siųstuvai.

Galime prisidėti visi

Tokių žmonių kaip Arūnas Grušas ir jo kolegų iš Lietuvos jūrų muziejaus ir Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centro dėka Lietuvoje išgelbėtų ruoniukų skaičius artėja jau prie 200.

Prie ruonių, Baltijos jūros ir apskritai prie mūsų planetos išsaugojimo galime prisidėti visi. Tai galime daryti dalyvaudami aplinkos švarinimo ir medžių sodinimo iniciatyvose; mažindami besaikį vartojimą ir taršą; keisdami savo gyvenimo įpročius; nepirkdami, o dalindamiesi daiktais; atsakingai rūšiuodami atliekas; galvodami, kokią Žemę paliksime po savęs, nes nuo to priklauso ir gyvūnų, ir mūsų likimas.

Alfonso Mažūno, Pavel Kulikov ir Lietuvos jūrų muziejaus nuotraukos

Specialus National Geographic Kids projektas: „Aš atsakingas už savo planetą“. Projektui įgyvendinti skirta 6500 Eur. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.