Į atskirą pasaulį kalno viršūnėje
Tačiau sunkiausia užduotis – ten užkopti. Juodą it smala vasario naktį Brusas Minsas (Bruce Means) stovėjo vienas Pakaraimos (Pakaraima) kalnų gilumoje šiaurvakarinėje Gajanos dalyje. Ant galvos pritvirtintu žibintuvėliu raižydamas rūko apgaubtą mišką, pro aprasojusius akinius žvelgė į senų, žaliomis samanų barzdomis apsigobusių medžių jūrą. Drėgname ore, sodriai kvepiančiame yrančiais augalais ir mediena, kvarkė melodinga varlių simfonija, kuri lyg sirenų giesmė nuviliojo Brusą taip toli į mišką, kad jis net ėmė dvejoti, ar ras kelią atgal. Įsitvėręs jauno medelio pusiausvyrai palaikyti Brusas netvirtai žengė žingsnį į priekį. Drebančios kojos grimzdo į klampią miško paklotę ir jis keikė savo 79 metų kūną. Ekspedicijai prasidėjus Brusas man sakė, kad pradžioje judės lėtai, bet prisitaikęs prie miško gyvenimo kasdien vis stiprės. Juk per visą savo aplinkosaugos biologo karjerą jis dalyvavo jau 32 ekspedicijose į šį regioną.
Mačiau jo nuotrauką jaunystėje: iš jos žvelgė gyvatę ant kaklo pasikabinęs 193 cm ūgio plačiapetis miškų gyventojas ant pakaušio surištais ilgais plaukais. Brusas man pripasakojo istorijų, kaip XX a. devintajame dešimtmetyje braškančiais autobusais įveikęs Venesuelos Gran Sabanos (Gran Sabana) lygumas kopdavo į kalnus, kur ieškodavo naujų varliagyvių ir roplių rūšių.
Kartą jis daugybę dienų vienui vienas praleido ant kažkokios menkai žinomos viršukalnės, kartais visiškai nuogas, bandydamas kuo labiau susigyventi su gamtos pasauliu. Visa tai atėjo dar iš vaikystės, kai Brusas tyrinėdavo Pietų Kaliforniją klajodamas po Santa Monikos (Santa Monica) kalnus ir ieškodamas Elgaria genties driežų ir tarantulų, arba, kaip jis mėgsta sakyti, „mažų gamtos didybės potyrių”.