Tirpstantis ledynų pasaulis

Per maždaug 2000 paukščių koloniją vilnija gagenimo ir klyksmų bangos, vienas iš 75 cm ūgio pingvinų nukrypuoja ieškoti savo lizdo. Pingvinai nekreipia į T. Hartą dėmesio, tad šis nužingsniuoja tiesiai prie pagreitinto judesio fotoaparato, įrengto ant akmenimis sutvirtinto trikojo. Iš neperšlampamo fotoaparato dėklo biologas ištraukia atminties kortelę. Prieš keturis mėnesius pingvinams įsikūrus šioje peravietėje dėti kiaušinių ir auginti jauniklių šis prietaisas fotografavo paukščius kas valandą nuo aušros iki sutemų.

Tai vienas iš beveik šimto tokių fotoaparatų, išbarstytų 1340 km ilgio ir 70 km pločio pusiasalyje. Jais pastaruosius dešimt metų stebimos trijų pingvinų rūšių perėjimo kolonijos. Pusiasalyje papuasinių pingvinų sparčiai daugėja. Per pastaruosius 30 metų daugelyje vietų jų pulkai išaugo daugiau nei trigubai. Taikydami lanksčias maitinimosi ir dauginimosi strategijas šie paukščiai plinta į pietus, kur anksčiau jiems būdavo per šalta.

Tuo metu jiems giminiškų mažesnių antarktinių pingvinų ir lieknesnių juodagalvių Adelės Žemės pingvinų populiacijos daugelyje kolonijų, kur klesti papuasiniai pingvinai, sumenko daugiau nei 75 %. „Labai apytikriai skaičiuojant, praradę po vieną Adelės Žemės ir antarktinį pingviną, gauname vieną papuasinį”, – aiškina T. Hartas. Pingvinai – visos vandenynų būklės atspindys. Jie labai jautrūs aplinkos permainoms ir yra priklausomi nuo jūrų našumo bei grobio gausos.