Nebūtų ištaigingųjų Pompėjų. Neturėtume kvapą gniaužiančio Trakijos aukso. Nebūtų atrasti tankiose džiunglėse dunksantys majų miestai. Terakotinė kinų imperatoriaus armija vis dar slypėtų po juoda žeme ūkininko lauke. Be archeologijos apie ankstyviausias pasaulio civilizacijas žinotume mažai. Neturėdami Rozetos akmens, vis dar suktume galvą, ką reiškia paslaptingi simboliai ant Egipto kapų ir šventyklų sienų.
Apie Mesopotamijoje klestėjusią pirmą pasaulyje raštingą miestų civilizaciją turėtume tik miglotų žinių iš Biblijos. Na, o didžiausia ir daugiausia gyventojų turėjusi ankstyvoji kultūra, susitelkusi aplink Indo upę Indijos subžemyne, apskritai būtų likusi nežinoma. Jeigu nebūtų sistemingai tyrinėjamos vietovės ir radiniai, istorija būtų kelių laiko įgeidžius atlaikiusių tekstų ir paminklinių statinių įkaitė. Neaprėpiamame mūsų praeities vandenyne kyšotų tik pavienės salelės: aptriušęs rankraščio ritinys šen, piramidė ten. Du šimtmečius šešiuose žemynuose vykdyti kasinėjimai leido prabilti praeičiai, anksčiau daugiausia glūdėjusiai po žeme. Per atrastas vietoves ir daiktus mūsų tolimi protėviai – apie kurių egzistavimą daugeliu atvejų nė nenumanėme – gali papasakoti savo istorijas.