Pagalba rifams
Beveik prieš 40 metų Australijos Pietų Kryžiaus universiteto jūrų ekologas Piteris Harisonas (Peter Harrison) savo akimis išvydo pirmą užfiksuotą didelio masto koralų nublukimą. Nardydamas Didžiajame barjeriniame rife prie Magnetinės (Magnetic) salos jis apstulbo nuo atsivėrusio vaizdo. „Rifas buvo sveikų ir labai nublukusių koralų skiautinys, primenantis apleistą tuštėjantį miestą”,- prisimena jis.
Vos prieš kelis mėnesius ta pati vietovė knibždėjo visų vaivorykštės spalvų atogrąžų gyvybe. Koralai egzistuoja simbiozėje su fotosintetiniais dumbliais, kurie minta jų audiniais, tiekia gyvybiškai svarbias maisto medžiagas ir suteikia spalvą. Tačiau dėl aukštos temperatūros ir kitų nepalankių sąlygų šie dumbliai gali tapti toksiški. Taip nutikus, dumbliai nunyksta arba koralai jais nusikrato.
Šis procesas vadinamas blukimu, nes ima matytis skaidrūs koralų audiniai ir balti kalcio karbonato griaučiai. Jei koralas neatkuria ryšio su dumbliais, jis ima badauti arba žūsta nuo ligų. P. Harisono 1982 m. matytą žalą tais pačiais, o paskui ir kitais metais patyrė daugelis Ramiojo vandenyno rifų. 1997-1998 m. šis reiškinys išplito visame pasaulyje, ir dėl jo žuvo apie 16 % visos planetos koralų. Kylant temperatūrai, didėjant užterštumui, plintant ligoms, rūgštėjant vandenynams, gausėjant invazinėms rūšims ir puolant kitiems pavojams P. Harisono aprašyti vaiduoklių miestai tapo įprastu reiškiniu.