Po Jeruzale – senovės radiniai ir nauji nesutarimai

Džo Uzielis nenuilstamai kartoja: „Pasilenkite”.

Vos spėju paskui liekną izraelietį archeologą, nesunkiai besispraudžiantį vingiuotu siauru tuneliu, nusagstytu kyšančiais akmenimis. Pasišviečiame tik išmaniųjų telefonų žibintuvėliais ir aš žingsniuoju gerokai pasilenkęs, kad visko mačiusiu geltonu šalmu neužkabinčiau virš galvos esančių uolienų. Paskui jis staiga sustoja. „Tuoj parodysiu jums šį tą šaunaus.”

Tas ankštas praėjimas vingiuoja po uolėta atšaka, kyšančia į pietus nuo Jeruzalės senamiesčio. Siaura ketera, ant kurios kūrėsi ankstyvoji Jeruzalė, o šiandien tankiai stovi daugiausia palestiniečių gyvenami namai, slepia požeminį labirintą, kurį sudaro natūralūs urvai, kanaaniečių vandens kanalai, judėjų tuneliai ir romėnų akmens skaldyklos. Šis urvas naujesnis nei daugelis kitų. Jį britų archeologai išrausė XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje.

Seku paskui Dž. Uzielį į neseniai iškastą erdvę, kuri dydžiu ir aukščiu primena jaukią priemiesčio namo svetainę. Jo žibintuvėlis apšviečia trumpą blyškų cilindrą. „Tai bizantiška kolona, – paaiškina jis ir pritūpęs atitraukia gumbuotą smėlio maišą norėdamas parodyti glotnų baltą paviršių. – O čia marmurinių grindų
fragmentas.”

Plačiau skaitykite gruodžio numeryje.