Patagonijos pumos
Pirmoji mano gyvenime matyta puma buvo itin raumeningas šešis metrus į pušį įsikabarojęs ir iš baimės urzgiantis gyvūnas centrinėje Jutos valstijos dalyje. Plėšrūną į medį užginė šunys, o ūkininkų avis saugantis federalinis darbuotojas jį nušovė. Jei šis incidentas priminė negailestingus Semo Pekinpos (Sam Peckinpah) filmus, tai kitas mano susitikimas su šiomis slapukėmis katėmis Čilėje atrodė lyg nužengęs iš pasakų knygos.
Prie pietinėje Čilės dalyje esančio Tores del Painės (Torres del Paine) nacionalinio parko pasislėpusi tarp krūmų ant vėjuoto šlaito stebiu, kaip žalsvai mėlyno ežero pakrantėje ridinėjasi ir bėgioja trys gelsvai rudi jaunikliai tikrindami savo jėgas, dantis ir bendruomeninę padėtį. Retkarčiais motina, praminta Sarmjenta, stabteli
įvertinti aplinkos: juoda linija apvestos žalios akys ramios, stora uodega nuleista. Ketveriukei pasiekus stromatolitais nusagstytą pusiasalį, atrodo, įsijungia pumų vidinis laikrodis: motina su jaunikliais įsirango į vieną iš spurgos formos uolinių darinių ir ima daryti tai, kas katėms sekasi geriausiai. Snausti.
Pumos aptinkamos nuo pietinės Aliaskos dalies iki pietinės Čilės, todėl jų paplitimo sritis didžiausia iš visų sausumos žinduolių Vakarų pusrutulyje. Mokslininkai mano, kad Tores del Painės regione pumų koncentracija didesnė nei bet kurioje kitoje vietoje. Taip yra daugiausia dėl to, kad čia jos nestokoja grobio (guanakų ir kiškių), jas saugo parkas ir nereikia konkuruoti su kitais plėšriais žinduoliais, pavyzdžiui, vilkais.
Jei norite išvysti šiuos viršiausius plėšrūnus laukinėje aplinkoje, geresnės vietos nei Tores del Painė nerasite. Daugiau nei 200 tūkst. hektarų užimantis granitinių viršukalnių, žolynų, subarktinių miškų ir vėjų šiaušiamų ežerų kraštovaizdis platus ir atviras, o sparčiai augant turizmui daugelis pumų įprato prie žmonių.
Plačiau skaitykite gruodžio mėnesio numeryje.
