Palmių aliejaus krizė
Gabono pietvakariuose šimtus kilometrų plyti pirmapradžiai miškai. Vieną sausio rytą drauge su keliais Singapūre įsikūrusios žemės ūkio verslo įmonės „Olam” darbuotojais išlipu iš siauros valties į Ngunjės (Ngounié) upės pakrantę. Dramblių takais patraukiame į mišką. Žingsniuojame pro aukštus senus medžius, šimpanzių gūžtas ir vakarykštes gorilų išmatų krūvas. Virš galvų šokinėja beždžionės. Jaunas „Olam” vedlys nusitraukia batus, basas užsliuogia kamienu ir grįžta pilnomis saujomis rausvų, slyvas primenančių vaisių.
Eidami toliau aptinkame afrikinių irvingijų, kolamedžių riešutų ir medžių su česnaku atsiduodančia žieve. Šešėlių išmargintoje proskynoje telkšančiame šaltinyje taškosi žuvys. Aplinkiniai medžiai nubraižyti dramblių ilčių.
Stovint po įžambiai krintančiais saulės spinduliais ir įsivaizduojant, kad visa tai gali būti sunaikinta, apima siaubas.
Ši vieta – ne parkas ar rezervatas, o „Olam” valdomos Muilos (Mouila) gvinėjinių alyvpalmių plantacijos dalis. Jei ji plytėtų Indonezijoje ar Malaizijoje – šalyse, kurios yra didžiausios pasaulyje palmių aliejaus tiekėjos, – miškų kirtėjai ir buldozeriai greičiausiai jau artėtų ketindami išnaikinti džiungles ir paruošti dirvą lygioms alyvpalmių eilėms.
Po išsišakojusiais lapais raudonų vaisių kekėmis apkibusios gvinėjinės alyvpalmės – nuo seno vienas pagrindinių maisto šaltinių. Jau tūkstančius metų žmonės virdami ir grūsdami iš vaisių išgauna maistinį aliejų, šilumai kūrena kauliukų kevalus, o iš lapų pina viską, pradedant stogais ir baigiant krepšiais. Pastaraisiais dešimtmečiais palmių aliejaus paklausa ypač išaugo dėl įvairiapusiško naudojimo, kreminės tekstūros (primenančios „Oreo” sausainių įdarą) ir medžių našumo. Tokio pat ploto gvinėjinių alyvpalmių plantacija duoda dvigubai daugiau aliejaus nei, tarkim, gauruotųjų sojų.
Plačiau skaitykite gruodžio mėnesio numeryje.
