Civilizacijos nepaliesti žmonės

Sodriai raudoname dirvožemyje ratų paliktos vėžės atrodo gilios ir šviežios. Tainakis Teneteharas nulipa nuo krosinio motociklo pažiūrėti į jas iš arčiau.

„Šį rytą”, – sako jis užtikrintai kaip patyręs pėdsekys, įpratęs atpažinti bet kokius žmonių pėdsakus šiose nežabotose pasienio teritorijose.

Per žiūronus jis apžvelgia vilnijančias išdegusios savanos kalvas, kurios tolumoje driekiasi iki medžiais apaugusio skardžio. Čia, vienoje labiausiai ginčijamų laukinės gamtos paribio teritorijų, padangų žymės yra nieko gera nelemiantis ženklas.

„Medkirčiai”, – pareiškia Tainakis. Priešas.

Tainakis atsigręžia į bendražygius – nuo nusidėvėjusių motociklų lipančius keturis gvažažarų genties narius. Kompanija marga: sulopyti džinsai, maskuojamųjų spalvų drabužiai ir lakūnų stiliaus akiniai nuo saulės. Kuklūs ir ginklai: vienu šoviniu užtaisomas medžioklinis šautuvas, savadarbis pistoletas, kelios mačetės.

„Gal pasekime?” – klausia Tainakis.

Nelegalių medkirčių persekiojimas – pagrindinis tokių patrulių užsiėmimas. Jie padeginėja sunkvežimius,
konfiskuoja ginklus bei grandininius pjūklus ir priverčia pasipiktinusius medkirčius nešdintis. Patrulių vadams, tokiems kaip 33-ejų Tainakis, jau ne kartą grasinta mirtimi. 2016 m. vos per vieną mėnesį net trys iš jų buvo nužudyti.

Šios vietinės maždaug 100 čiabuvių savanorių pajėgos pasivadino Miško sergėtojais. Per pastaruosius kelerius metus ši ir kitos panašios grupuotės ėmė formuotis, kad duotų atkirtį vis dažnesnei nelegaliai miško ruošai, dėl kurios mažėja saugomų miškų rytinėje Amazonės dalyje esančioje Maranjauno (Maranhão) valstijoje, kur yra ir 4150 km2 Araribojos (Arariboia) čiabuvių žemė. Drauge su miškais nyksta ir laukiniai gyvūnai, daugybę kartų palaikę gvažažarų medžioklės kultūrą. Dėl kertamų miškų džiūsta ežerai, duodavę pradžią jų upėms ir upeliams.

Plačiau skaitykite rugpjūčio mėnesio numeryje.