Paskutinis medaus kopinėtojas
90 m aukštyje Maulis Danas (Mauli Dhan) kabo ant bambukinių virvinių kopėčių tyrinėdamas granito uolą, kuria turi užlipti, kad pasiektų savo tikslą – pulsuojantį tūkstančių himalajinių bičių kamuolį. Jos zuja aplink pusmėnulio formos beveik 2 m nuo granito iškyšos svyrantį lizdą. Bitės saugo daugybę litrų svaiginančio medaus – lipnaus rausvo skysčio, kuris dėl savo haliucinogeninių savybių juodojoje Azijos rinkoje parduodamas po 30-40 dolerių už kilogramą – maždaug šešiskart brangiau nei paprastas Nepalo medus.
Priklausomai nuo sezono ir aukščio, kuriame auga nektarą išskiriančios gėlės, himalajinės bitės neša skirtingų rūšių medų. Psichotropinį pavasarinio medaus poveikį sukelia toksinai, kurių esama ryškiai rausvuose, raudonuose ir baltuose didžiulių rododendrų žieduose, kiekvieną kovą ir balandį išmarginančiuose šiaurinius Hongu (Hongu) slėnio šlaitus. Rytinio Nepalo Kulungo genties žmonės per amžius vartojo medų kaip vaistą nuo kosulio ir antiseptiką, o iš bičių vaško Katmandu skersgatvių dirbtuvėse liedavo bronzines dievų ir deivių skulptūrėles.
Mauliui medaus rinkimas – vienintelis būdas užsidirbti pinigų, kad nusipirktų kelis produktus, kurių nepasigamina pats, tokius kaip druska ir aliejus. Nors pinigai reikalingi tiek jam, tiek žemai kaime likusiems šeimynykščiams, vyras jau norėtų atsisakyti šio darbo. Sulaukęs 57 metų jis per senas pavojingam sezoniniam medaus kopinėjimui. Jo rankos greitai pavargsta laikantis ant ore besisupančių kopėčių. Aplink dūzgiančios bitės gelia veidą, kaklą, rankas, nuogas pėdas ir net per drabužius.
Plačiau skaitykite liepos mėnesio numeryje.
