Naujas lyties suvokimas

Ji visada jautėsi esanti labiau berniukas nei mergaitė.

Nuo ankstyvos vaikystės E., kaip ji pageidavo būti vadinama šiame straipsnyje, nemėgo suknelių, domėjosi krepšiniu, riedlentėmis ir kompiuteriniais žaidimais. Kai gegužę susitikome Niujorke per jos vidurinės mokyklos oratorių komandos mokslo metų pabaigos pasirodymą, E. vilkėjo pagal užsakymą pasiūtą „Brooks Brothers” kostiumą ir ryšėjo varlytę, kuriuos išsirinko iš savo didelės drabužių kolekcijos. Itin trumpų rausvų plaukų, blyškios odos ir švelnių bruožų keturiolikmetė atrodė kaip oficialiai apsirengęs ant žemės nusileidęs Piteris Penas.

Tą vakarą E. pabandė tinkamai apibūdinti savo lytinę tapatybę. Ji pasakė, kad „translytiškumas” ne visai tinka. Visų pirma ji vis dar vadinosi vardu, kurį gavo gimusi, ir mieliau rinkosi apibūdinimą „ji”. Kiti translyčiai vaikai dažnai kalba, kad visada žinojo gimę ne tame kūne, o ji pareiškė: „Manau, man tiesiog reikia šiek tiek pakeisti
savo kūną, kad jis būtų toks, kokio man reikia.” Ji nenori mėnesinių ir krūtų ir pageidautų ryškesnių veido bruožų bei „rausvos barzdos”. Ar tai reikštų, kad ji būtų translytis vaikinas? „Beprotiškai dvilytė” mergina, kaip įvardijo ji pati? Ar tiesiog žmogus, apskritai atmetantis tradicinius lyčių vaidmenis?

Plačiau skaitykite gruodžio mėnesio numeryje.