Kitoks Irakas

Tą dieną, kai ISIS pajėgos užėmė Mosulą, Botanas Šnarbaržeris nusprendė, kad yra pasiruošęs mirti. 24 metų studentas su šypsena paliko tėvų namus Irako Kurdistanui priklausančiame Suleimanijos mieste, nusipirko cigarečių, paskambino telefonu keliems žmonėms. Jis, kaip ir daugelis jo draugų, vasarą atostogavo, tad nesunkiai surinko būrį panašiai nusiteikusių jaunuolių – būsimų karių, nekantrių ir nepatyrusių. Susibūrę visi kartu, gaubiami cigarečių dūmų ir įvairių žinučių miglos, jie apmetė planą. Kilo ir klausimų, tačiau juos greitai išsprendė. Viskas atrodė aišku ir teisinga. Visi sutiko žūti už tėvynę – be ne Iraką, o Kurdistaną. Jie sutiko žūti gindami savo šeimas nuo žiauraus priešo, kaip kadaise, kovodami su Sadamo Huseino armija, žuvo jų tėvai. Dabar jiems tereikėjo mūšio lauko, kuriame galėtų save išbandyti, krypties, kuria galėtų pulti.

Prieš Islamo Valstybei (ISIS) įsiveržiant į Iraką B. Šarbaržeris nenustybo vietoje ir vangiai siekė inžinieriaus išsilavinimo. Jis naktinėdavo. Nepakankamai uoliai mokėsi. Žiovaudavo išvydęs lygtis ir statistiką. Jo tikroji meilė buvo muzika, o ūdas – į gitarą panašus instrumentas grakščiu kakleliu ir apvalia masyvia deka – jo instrumentas.

Plačiau apie tai skaitykite kovo mėnesio numeryje.