Vakaras, be dvidešimt šešios. Tai apsireiškimo laikas. Mažoje Bosnijos ir Hercegovinos Medjugorjės katalikų koplytėlėje Ivanas Dragicèvičius (Ivan Dragicevic) eina prie altoriaus, atsiklaupia, linkteli galvą, tada šypsodamasis pakelia akis į dangų. Jis pradeda šnibždėti, įdėmiai klausosi, vėl šnibžda ir per dešimt minučių nė karto nemirkteli. Prasidėjo kasdienis šio vyro pokalbis su Mergele Marija.
I. Dragicèvičius – vienas iš šešių neturtingų piemenėlių, kurie pirmieji 1981 m. pranešė regėję Mergelę Mariją. Keturioms mergaitėms ir dviem berniukams Marija prisistatė esanti Taikos karalienė ir perdavė pirmąsias iš būsimos daugybės žinių – tikinčiuosius perspėjo dažniau melstis, o nusidėjėlių prašė atgailauti. I. Dragicèvičiui tuo metu buvo šešiolika, o Medjugorjė komunistinėje Jugoslavijoje dar nebuvo stebuklingų išgijimų ir dvasinių atsivertimų centras, kuriame per tris pastaruosius dešimtmečius apsilankė 30 mln. maldininkų.
Atvykau į Medjugorję su amerikiečių grupe – keli niekuo neypatingi vyrukai iš Bostono, du vyrai ir dvi moterys, sergantys ketvirtos stadijos vėžiu. Mūsų vadovas – trylikos vaikų tėvas 59-erių Arturas Boilas (Arthur Boyle). Jis pirmą kartą čia atvyko 2000 m. per ilgąjį Darbo dienos savaitgalį, iškankintas vėžio ir žinodamas, kad gyvens vos kelis mėnesius. Jautėsi silpnas ir prislėgtas, ir jei du draugai nebūtų privertę, tikrai nebūtų čia atvykęs. Tačiau kai pirmą vakarą A. Boilas priėjo išpažinties Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčioje, staiga pajuto dvasinį palengvėjimą.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo “National Geographic Lietuva” gruodžio mėnesio numeryje.